Tad ir šįryt buvau pasipuošusi savo šilkine alyvų spalvos suknele ir susišukavusi savo šviesius plaukus į aukštą kuodą. Pastarąją suknelę man padovanojo vyras gimtadienio proga. Taip iki šiol jos ir nebuvau apsivilkusi... O gaila. Ji labai patogi ir puikiai tinka šiam rytui.
Atsisėdau po alyvų medžiu ir atsiverčiau madų žurnalą. Buvo taip gera jausti saulės spindulius sau ant skruosto ir šildytis. Mūsų dvare visada buvo gan šalta net vasaromis. Ką jau kalbėti apie žiemą...
Perverčiau naujausius prancūziškus suknelių modelius ir padėjau žurnalą į šoną ant suoliuko. Juk galėsiu gauti visas tas sukneles jei tik paprašysiu vyro. Kaip nuobodu... Mano širdis troško kažko kvapą gniaužiančio šį nuostabų rytą. Bet mano dienos visada slinkdavo vienodai: pusryčiai, popietė, vakarienė ir lova. Viskas kėlė nuobodulį. Bent jau siuvinėti kryželiu man niekada nenusibosdavo. Tai pakeldavo slogią nuotaiką ir užpildydavo mano dienas. O mano vyras ir nesipriešino tam. Jam tiko rami ir tyli žmona. Tačiau ar aš tikrai tokia buvau?
Mano ramius apmąstymus nutraukė pasirodęs tarnas ir pranešė, kad atvyko naujasis mano vyro verslo partneris su žmona. Vyrai, savaime suprantama, nuėjo tvarkyti reikalų, o žmoną atsiuntė man. Žinojau apie naująjį verslo partnerį. Tai buvo markizas Edrikas Blumfildas. O apie jo žmoną neturėjau supratimo, kas tai per paukštytė. Ko gero tai bus išpuikusi moteris, kuriai terūpi puotos.
Netrukus tarnas atlydėjo markizę ir nustebau išvydusi gražią jauną damą: raudoni banguoti plaukai buvo susegti viršugalvyje, kelios sruogos krito ant pečių, mėlynos akys spindėjo rytmečio saulės šviesoje, o daili mėlyna suknelė pabrėžė jos liekną liemenį. Markizė nedrąsiai priėjo prie manęs ir tūptelėjo.
- Sveiki, aš esu Suniva Blumfild. – jos balsas buvo labai švelnus ir gan tylus. – Mūsų vyrai...
- Taip, žinau. – nutraukiau ją ir Suniva išraudo. – Jie nesenai pradėjo dirbti kartu. Prašau prisėsti šalia manęs ant suoliuko.
Markizė prisėdo ir susidėjo rankas į skreitą.
- Ar seniai jau gyvenate Burforde? – paklausiau jos, nes man buvo smalsu.
- Tiesą sakant... mes tik užvakar grįžome iš Indijos. Ten praleidome penkerius metus.
- Indija? – tai mane sudomino. – Ir kaip ten sekėsi gyventi?
- Man buvo per karšta. – Suniva vėl nuraudo. – Mano vyrui irgi nepatiko vietinis klimatas bei žmonės. Todėl persikraustėme į Burfordą. Nuo šiol gyvensime jo paveldėtame dvare netoli Jūsų.
- Tikrai malonu žinoti, jog turėsiu su kuo praleisti laiką. Aišku, jeigu Jūs nieko prieš?
- Man bus malonu Jums palaikyti kompaniją. – Suniva tik dabar pakėlė akis ir pažvelgė tuo mėliu į manąsias. – O.... ką mėgstate veikti šitame didžiuliame dvare?
- Daugiausia siuvinėju kryželiu. – nusijuokiau. – Ką man daugiau veikti? Dar skaitau madų žurnalus iš Prancūzijos. Štai. – padaviau jai savo žurnalą.
- Ooo... – ji net išsižiojo. – Indijoje mes tokių neturėjome. Modeliai nuostabūs. Ir taip puikiai nupiešti.
- Išmanote ką nors apie piešimą? – pasidomėjau.
- Taip. Na... kartais papiešiu. – ji vėl nuraudo. – Dažnai piešiu ir kuriu suknelių modelius, bet iki šiol niekas taip jų nėra pasiuvęs.
- O tai lengvai įgyvendinama! – nusišypsojau. – Pažįstu puikią siuvėją prancūzę miestelyje, kuri gali paversti bet ką drabužiu.
- Tai būtų šaunu. – pagaliau Suniva irgi nusišypsojo. – Bet turbūt per daug prašau.
- Niekis! – Kitą kartą atsinešk savo eskizus ir pažiūrėsim, kas iš to gali išeiti.
- Būtinai.
Suniva ėmė visa švytėti kaip ir jos plaukai bei akys. Mačiau, kad markizė gyveno tikrai niūrų gyvenimą toje Indijoje. Tuo metu ir man pasidarė smagiau. Galbūt pagaliau Dievas išklausė mano maldas ir praskaidrino šią nuobodžią egzistenciją.
Su markize mes dar šnekučiavomės kurį laiką kol pro duris į sodą pasirodė mūsų vyrai. Abu tamsiaplaukiai ir mėlynakiai. Edrikas priėjęs pabučiavo savo žmoną, bet man pasirodė, kad Sunivai tas ne itin patiko. Matyt ne vien manęs netraukia mano vyras... Štai ir turim kažką bendro.
Blumfildai nepasiliko pietų. Neva Edrikas turėjo dar aplankyti kelias vietas, o žmoną išsiuntė namo. Na, o manęs laukė nuobodūs pietūs su savo vyru... Ech...
Prie stalo tebuvau aš ir Kormakas. Nuobodžiai stumdžiau maistą lėkštėje ir vyras tai pastebėjęs paklausė:
- Kas nors ne taip, mieloji?
- Ne. – atsidusau. – Tiesiog puikiai praleidau rytą. Kodėl markizas išsiuntė žmoną namo?
- Jis ją laiko ant trumpo pavadžio. – atsakė mano vyras. – Markizė Blumfild neturi jokių draugių. Tad... pamaniau būtų puiku jeigu susidraugautumėte. Apie užsiminiau ir Blumfildui. Jis kaip ir sutiko.
- Tuomet puiku. – pralinksmėjau. – Aš taip čia neturiu ką veikti. O dabar galėsiu bent su kažkuo pabendrauti kol tu dirbti.
- Aš būsiu labai laimingas, brangioji jeigu tu nebenuobodžiausi. – nusišypsojo grafas.
- Bus matyti... Rytoj norėčiau su ledi Blumfild nuvykti pas siuvėją. Man reikės karietos.
- Kaip įsakysi. – jis toliau šypsojosi. – Gali visą dieną ten praleisti. Mes su Blumfildu keliausime tvarkyti darbo reikalų pas pirklius.
- Žinoma, mielasis. – nusišypsojau ir pajutau, kad atsirado apetitas. Tad pabaigiau pietus.
Vyras mane irgi pabučiavo atsisveikindamas ir dingo darbo kabinete. Nežinau... niekada nejaučiau jam jokių jausmų. Jis labai geras žmogus, tenkina visus mano norus, myli mane, bet... aš jam atsako nejaučiu. Tarp mūsų kažkokia platoniška draugystė. Ir nieko daugiau. Sekso sutarėme neturėti jeigu nenorėsime. Ir aš nenoriu. Ir jis neprašo. Mums taip patogu.
Užlipau laiptais į antrą aukštą ir nuėjau į svetainę, kur pro langą švietė ryški saulė. Susiradau savo siuvinį ir ėmiau badyti medžiagą. Kryželis po kryželio, iš lėto ir pamažu ėmė atsiskleisti paveikslas. Siuvinėjau Renesanso laikų merginą fleitininkę. Mintys nurimo, atsipalaidavau ir pradėjau galvoti apie markizę. Ar ir ji nemėgsta savo vyro? Tas bučinys buvo keistas. Ji nusuko akis nuo jo ir lyg tyliai tai iškentė.
Taip praleidau laiką iki vakaro kol ėmė leistis saulė ir padėjau siuvinį su siūlais ir adata į aksominę dėžutę. Atsistojusi pasilyginau sijoną ir nudrožiau į miegamąjį. Mes su vyru miegojome atskirose kambariuose. Taip nusprendėme dar santuokos pradžioje. Kormakas tam sutiko, o man tik buvo lengviau. Netrukus atėjo tarnaitė ir padėjo persirengti. Atsigulusi į lovą galvojau apie rytdieną ir nejučia ėmiau šypsotis. Vizitai pas siuvėją visada smagūs. O važiuoti ten ne vienai – dar geriau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą