- Kuo galiu padėti, Džiulianai? – prabilo arkivyskupas.
- Atvykau pas Jus derybų. Žinau, kad esu kunigas tik keli mėnesiai, bet dirbu labai gerai. Ir norėjau pasakyti, kad Stefanas de Imondi labai primelavo Jums apie mane. – pradėjau pokalbį.
- Primelavo? Bet tu, Džiulianai, labai suvargęs buvai seminarijoje... – jis žiūrėjo į mane su gailesčiu. – Juk netekai tėvų ir tavo galvelėje ne kažkas.
- Tai melas. – atsakiau. – Stefanas de Imondi Jums baisiai primelavo, kad nuslėptų tai, jog prievartavo mane visus tuos metus. Jums niekada nemeluočiau.
- Jis darė ką...? – arkivyskupo akys net iššoko iš akiduobių.
- Tą ką girdėjote. Ir aš buvau vienintelis, kuris nesutiko savo noru su juo santykiauti. Kiti seminaristai miegojo su juo tam, kad gautų gerus įvertinimus. O mane kankino, nes aš niekada jam nenusileidau. Ir tikrai nesu beprotis.
- Tai rimti kaltinimai, Džiulianai. – susikrimtęs tarė arkivyskupas. – Tačiau kokių derybų norite iš manęs? Padėsiu kuo galėdamas.
- Matote... aš turiu nemažai pinigų. Susitaupiau ir dalis liko iš tėvų palikimo. – sumelavau. – Man reikia tapti arkivyskupu. – rėžiau tiesiai šviesiai.
- ARKIVYSKUPU? – sušuko jis. – Jūs labai drąsus, Džiulianai... Bet arkivyskupus skiria popiežius. Aš mažai kuo galiu padėti.
- Galite. Jeigu užtarsite mane žodeliu kitu. – padėjau skrynelę ant jo stalo. – Čia Jums. Tikiuosi sulaukti popiežiaus laiško greitu metu.
- Drąsos tau tikrai netrūksta. – arkivyskupas sumirksėjo akimis žiūrėdamas į skrynelę.
- Ar mes susitarėme?
- Pasistengsiu kaip galėdamas. Tačiau kažką turiu daryti su Stefanu...
- Palikim jį ramybėje kuriam laikui. Lai Dievas jį teisia. Dabar noriu susikurti savo gyvenimą be jo. – atsakiau.
Arkivyskupas per daug nesispyriojo gavęs tokią sumą pinigų. Grįžau į savo bažnyčią ir už kelių savaičių gavau pačio popiežiaus laišką, jog esu kviečiamas į Vatikaną įšventinimui. Kitą dieną pas mane atvyko siuvėjas ir pagaliau turėjau savo purpurinę sutaną. Muaras puikiai gulė ant manęs ir džiaugiausi atsikratęs tų juodų drabužių.
Įšventinimas vyko puikiai. Šį kartą jaučiausi savo vietoje. Po to sekė vakarienė su kardinolais ir popiežiumi Leonu X. Dabar man reikėjo palenkti visus kardinolus ir popiežių į savo pusę, kad greitu metu gaučiau kardinolo kepurę.
- Taigi turime naują arkivyskupą Džiulianą de Lombardo. – tarė popiežius. – Prisimenu Jus iš seminarijos laikų, Džiulianai.
- Esu pamalonintas, kad mane atsimenate. – nusišypsojau valgydamas. – Seminarija nebuvo man labai saldus kąsnelis, bet štai aš čia. Didžiai dėkoju Jums, Šventasis Tėve, už šią purpurinę biretą. Tikiuosi įrodyti, jog esu jos vertas.
- Jus labai geru žodžiu užtarė. – atsakė popiežius gerdamas vyną. – Ir pats matau, kad nesuklydau. Nors esate labai jaunas, bet galbūt įnešite šiek tiek naujovių į mūsų bažnyčią. Tačiau norėsiu Jūsų paprašyti nuvykti į Milaną. Joks kardinolas negali šiuo metu išvykti, o man reikia saugiai pristatyti keletą dokumentų arkivyskupui Stefanui de Imondi.
Paspringau vynu ir ėmiau kosėti. Kardinolai sujudo. Popiežius įsistebeilijo į mane.
- Ar Jums viskas gerai, Džiulianai? – paklausė popiežius.
- Taip... tiesiog... nieko... Žinoma nuvešiu dokumentus. – dabar tai bus, kai Stefanas pamatys mane purpurine sutana.
- Tikrai viskas gerai?
- Taip. Taip. Nuvešiu dokumentus. Kada? – paklausiau.
- Rytoj, Džiulianai. Karieta lauks rytoj. Lai tai bus Jūsų pirmas darbas kaip arkivyskupo. Tai labai lengva užduotis ir tikiu susitvarkysite.
- Na, žinoma. – nusišypsojau netikra šypsena. – Dirbsiu kuo geriau ir Jūsų nenuvilsiu, Šventasis Tėve.
Vakarienė truko ilgai ir jaučiausi pervargęs. O rytoj ta kelionė į Milaną... Tikiuosi tai paskutinis kartas kai turėsiu susidurti su Stefanu. Bet atsisakyti popiežiui aš negalėjau. Grįžau į savo bažnyčią ir nuėjau miegoti. Ryte karieta laukė manęs prie bažnyčios. Joje sėdėjo vienas kardinolas ir įdavė man dokumentus. Atsisveikinęs nuėjo savais keliais. Įsėdau į karietą ir prasidėjo ilga kelionė į Milaną užtrukusi kelias dienas. Naktimis nakvodavau vienuolynuose.
Pasiekęs Milaną buvo nuvežtas prie Stefano rezidencijos ir palydėtas jo tarnų į jo kambarį. Kojos linko iš baimės. Kai jis atsisuko į mane pamačiau jo akis išsprogusias iš nuostabos.
- Nagi, nagi... argi čia ne kekšius Džiulianas de Lombardo. – suplojo rankomis Stefanas. – Vyskupu tapai nučiulpęs kam nors ar kaip?
- Arkivyskupu. – pataisiau jį.
- Arkivyskupu... – pakartojo mano žodį. – Tai nejaugi pačiam popiežiui šikną atsukai?
- Aš ne toks kaip Jūs. Popiežius buvo patenkintas mano darbu ir gavau šį postą. Štai dokumentai nuo Šventojo Tėvo. – ištiesiau ranką su popieriai ir jis paėmė juos, bet padėjo ant stalo ir net nepažiūrėjo į juos.
- Manai pabėgsi iš čia lyg niekur nieko? – suurzgė Stefanas.
Stefanas gašliai žiūrėjo į mane. Žinojau ko jis trokšta, bet nė neketinau jam pasiduoti. Jau nebe!
- Nė nesvajok. - tariau jam aukštai iškelta galva. - Aš daugiau tau nepasiduosiu ir niekada manęs daugiau neniekinsi!
- Aikštingas kaip ir seminarijoj. - nusijuokė Stefanas. - Tik dabar tavo puikybė liejasi per kraštus, Džiulianai. Esi išpuikęs ir godus kunigėlis.
- Arkivyskupas.
- Kaip ir minėjau - išpuikęs. Tai papasakok kaip titulavo tave kol krušiu.
- Jau sakiau - nesvajok! - pakėliau balsą. - Aš jau nebe tavo lėlė!
- Tai kieno? Popiežiaus? - jis vėl nusijuokė. - Nenustebčiau. Pontifikas garsėja sodomija, linksmybėmis ir ištvirkimais. Galbūt Vatikane tau ir vieta. Išdulkins per visus galus kaip tu mėgsti.
- Žiūrėkit, kur kišat trigrašį! Jums iki ekskomunikos vos vienas žingsnis.
- Grasini man? Argi ne popiežius ekskomunikuoja? Toli žengi, Džiulianai. Bet per toli nužengęs kelio atgal neberasi.
- Aš pasieksiu daugiau nei Jūs! - atsikirtau.
- Kardinolu tu netapsi. - jis nusispjovė. - Greičiau aš šventuoju tapsiu nei tu kardinolu! Bjaurybėms ne skarletą nešioti!
- O prievartautojams ne purpurą nešiot.
- Nedrįsk man akių statyti, de Lombardo!
Nieko nelaukęs griebė mane už gerklės ir trenkė į sieną. Sustingau iš baimės. Jis turėjo laiškų peilį ir priglaudė man prie kaklo. Dabar tai jau gan galas.
- Nusprendei kilti karjeros laiptais? Ar ieškai naujų plotų medžioklei? Neleisiu tau to padaryti. Tai bus paskutinė tavo dieną šioj žemėj, kekšiau.
Pajutau kaip peilis skaudžiai įsirėžė man į odą ir užsimerkiau. Karštas kraujas ėmė tekėti mano kaklu žemyn. Stefanas nuplėšė mano kryžių nuo kaklo ir nuplėšė sutaną, kuri ėmė kaboti tik man ant pečių. Įkvėpiau giliai ir spyriau jam koją į tarpukojį. Stefanas susirietė iš skausmo, o aš griebiau savo kryžių ir rankomis susisiautęs sutaną moviau lauk pro duris. Jis dar suriko man pavymui:
- TU UŽ TAI DAR SUMOKĖSI, DE LOMBARDO!!!!
Nešiau kudašių iš jo namų ir kaip šimto velnių vejamas įlipau į karietą ir sušukau vežikui važiuoti. Laikiau suspaudęs sutaną ir pellegriną kumštyje. Grįžęs į vienuolyną užsidariau celėje ir paprašiau iškviesti siuvėją. Jis sutvarkė mano drabužius ir net kryžių, kurio grandinėlės trūko kai Stefanas jį plėšė man nuo kaklo. Kraujas ištepė mano marškinius, bet žaizda laimei nebuvo gili.
Ryte išvykau į Romą. Grįžęs turėjau pokalbį su popiežiumi, kuris buvo patenkintas, kad greitai nuvežiau dokumentus.
Arkivyskupu pradirbau metus ir popiežius pats nusprendė mane skirti kardinolu. Šito laukiau metų metus. Ir nė nereikėjo išleisti pinigų dėl šito. Už tą sumą įsigijau rezidenciją Trastaverėje. Mane įšventino 1519 metais. Buvau vos 19-kos sulaukęs kardinolas, bet tai nebuvo taip keista ar reta. Čezarė Bordžija [1]kardinolu tapo dar jaunesnis nei aš. Po įšventinimo ilgai žiūrėjau į savo rubino žiedą ant dešinės rankos ir negalėjau patikėti, kad dabar aš aukščiau už Stefaną ir pagaliau jam atkeršijau.
Dabar daug laiko leidau Vatikane. Čia turėjau savo kambarį ir kartais vykdavau į keliones po visą Italiją vykdyti popiežiaus Leono X įsakymų. Tačiau nė pagalvot negalėjau pagalvoti, kad mano kelionė į Perudžą pakeis visą mano gyvenimą...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą