1518 AD. Po metų.
Roma,
Italija.
Praėjo vieneri metai. Per juos patyriau mažiau prievartos, nes pavyzdingai mokiausi ir puikiai išlaikiau egzaminą, kuris reiškė, kad būsiu įšventintas kunigu. Gabrielius su Leonardu irgi puikiai pasirodė. Net ir tas padla Alvicijus nesusikirto.
Ryte po egzamino laukė įšventinimas ir paskutinė mano diena seminarijoje. Po įšventinimo būsiu kažkur paskirtas klebonu. Šiai dienai ruošiausi tiek metų ir štai ji atėjo! Pagaliau būsiu laisvas! Su Gabrieliumi susitvarkėme sutanas ir pasiruošėme vykti į Vatikaną, kur vyks įšventinimas. Kaip ir per Kalėdas nuvykome į Vatikaną. Įšventinime dalyvavo ir popiežius, bet mus įšventino Stefano apgautasis arkivyskupas. Gulėdamas ant grindų bazilikoje buvau apsvaigęs iš laimės ar nuo smilkalų. Paslapčiomis stebėjau Stefaną, kuris aiškiai didžiavosi savo naujais kunigais. Bet ne manimi. Kas dabar užims mano vietą? Nepavydžiu jam.
Po iškilmingo ir prabangaus įšventinimo grįžome į seminariją ruoštis išvykti. Bijojau, kur mane paskirs. Daiktų neturėjau išskyrus savo pinigus. Mūsų paskyrimus išdalino Aurelijus aplankydamas kiekvieną kambarį. Stovėjome su Gabrieliumi vienas priešais kitą nedrįsdami atplėšti laiškų.
- Tai jau viskas, Džiulianai? - liūdnai paklausė Gabrielius.
- Turbūt… - atsidusau. - Tad pažiūrėkime, kur likimas mus nublokš.
Praplėšėme laiškus ir ėmėme skaityti arkivyskupo laiškus. Kai pamačiau, kad lieku Romoje man palengvėjo. Gabrielius pakėlė akis klausiamai žvelgdamas į mane.
- Tai jau viskas, Džiulianai? - liūdnai paklausė Gabrielius.
- Turbūt… - atsidusau. - Tad pažiūrėkime, kur likimas mus nublokš.
Praplėšėme laiškus ir ėmėme skaityti arkivyskupo laiškus. Kai pamačiau, kad lieku Romoje man palengvėjo. Gabrielius pakėlė akis klausiamai žvelgdamas į mane.
- Roma. - atsakiau. - Basilica di San Clemente al Laterano.
- Florencija… - pamačiau ašaras Gabrieliaus akyse. - Basilica di Santo Spirito…
- Ne! - surikau. - Tik ne Florencija! Gabrieliau!
Suklupau ant kelių ir laiškas iškrito man iš rankų. Gabrielius puolė ant kelių ir apkabino mane. Dar niekada taip neverkiau kaip šiandien ir nebuvau toks nelaimingas. Aišku Stefanas pasistengė mus išsiųsti į skirtingus miestus ir įkalbėjo arkivyskupą! Buvau tuo tikras! Mes abu verkėme apsikabinę. Juk tai paskutinės valandos kartu ir daugiau jo nebepamatysiu…
Gabrielius nušluostė mano ašaras ir pabučiavo mano lūpas. Kūkčiojau ir negalėjau liautis verkęs. Jis dar stipriau mane apkabino.
- Aš niekada nesiliausiu tavęs mylėjęs, Džiulianai. - virpančiu balsu tarė Gabrielius. - Niekada, niekada tavęs nepamiršiu. Visada būsi mano mintyse ir maldose.
- Gabrieliau… aš tavęs taip pat niekada nepamiršiu. Tu vienintelis būsi mano širdyje. Ir nesvarbu, kad mus skirs miestai - mūsų širdys amžinai plaks vienu ritmu.
- Amžinai tavo. - Gabrielius pabučiavo mano kaktą.
- Amžinai, meile mano. Padovanok man paskutinį meilės aktą, kad amžinai atminčiau tavo kūną.
Gabrielius pakėlė mane nuo žemės ir pasodino ant lovos. Bebučiuodamas paguldė ir pakėlęs sutaną nutraukė kelnes. Ašaros degino mano skruostus, kad tai paskutinė mūsų valanda. Tai buvo švelniausias seksas kokį atmenu savo gyvenime. Jis taip pat verkė, net orgazmo metu verkėm. Gulėdamas ant manęs kūkčiojo ir raudojo. Raudojau ir aš. Glosčiau jo šviesius plaukus ir bandžiau įsiminti jo kvapą, kad amžiams atminčiau.
Nenorėjome paleisti vienas kito iš glėbio, bet laikas buvo važiuoti į savo bažnyčias. Man vos pusvalandis kelio, jam kelios dienos. Susitvarkėme drabužius ir pasiėmėme daiktus: knygas ir aš savo skrynelę bei jo dovanotas pirštines. Palikę kambarį turėjome išlikti ramūs, o buvo taip sunku. Norėjosi klykti iš skausmo.
Prie seminarijos laukė karietos. Feručijus vadovavo, kur į kurią kam sėsti. Čia baigėsi mano meilės istorija… Laikas taip lėtai tirpo, žvelgiau į Gabrieliaus veidą, o jis į manąjį. Tebežiūrėjome vienas į kitą lipdami į atskiras karietas. Feručijus paspaudė man ranką.
- Sėkmės, Džiulianai. Patekai į gerą baziliką. Žinau, kaip tau skauda…
- Jūs nė neįsivaizduojate kaip…
Ašaros vėl pasirodė mano akyse. Feručijaus veidas išsiliejo ir įlipau į karietą. Apglėbiau savo skrynelę ir tik stipriau apsiblioviau. Laisvė turi savo kainą. Ir aš brangiai už ją sumokėjau. Mano Gabrielius… daugiau ko niekada nebepamatysiu ir niekada nebučiuosiu jo lūpų…
Greitai atvykau į baziliką. Manęs laukė vyskupas, kuris buvo malonus jaunas vyras. Pamatęs mano paraudusias akis susirūpino.
- Ar Jums viskas gerai, de Lombardo? - paklausė vyskupas.
- Ne tokios seminarijos pabaigos tikėjausi… - sukūkčiojau.
- Jūs dar jaunas. Greitai apsiprasite mūsų bazilikoje ir pasijusite geriau. Eime į vidų. - nusišypsojo vyskupas.
Nusekiau paskui vyskupą. Suvokiau, kad dabar prasidės naujas gyvenimas ir niekas daugiau manęs nebemuš. Bet tame gyvenime nebėra Gabrieliaus. Ir niekam negaliu pasakyti apie tai. Vyskupas pakvietė vakarienės į valgomąjį. Tarnai atnešė vyno ir stirnienos kepsnių. Nejutau alkio, bet suvalgiau viską iš mandagumo.
- Kaip sekėsi seminarijoje? - paklausė vyskupas gerdamas vyną.
- Tai… buvo sudėtingi metai. - negalėjau sakyti, kad gyvenau pragare.
- Na, visiems ten nelengva. Juk mokslai sunkūs, bet viską apvainikuoja įšventinimas.
- Taip. - atsidusau. - Kokios mano pareigos bus?
- Jūs klebonas. Jūsų pareiga turbūt aiški? Rytoj ryte laukia pirmosios Jūsų Mišios. O vėliau viskas susidėlios į vietas. Man džiugu, kad padėsite man, nes šios parapijos darbas kartais sekina.
- Suprantama. - palinksėjau ir atsigėriau vyno. - Šiek tiek jaudinuosi.
- Tai normalu. - nusijuokė vyskupas. - Mano pirmosios Mišios vos nesibaigė tragedija!
- Kas Jums nutiko? - kiek susirūpinau.
- Na… altoriaus berniukas su degančia smilkykle netyčia trenkė per pro šalį bėgantį vaiką. - vyskupas ėmė juoktis. - Vos nepradėjau garsiai juoktis.
- Vaje. Kaip baigėsi vaikui? - paklausiau.
- Atsipirko mėlyne ir guzu ant kaktos. - jis kikeno.
- Na, o aš netyčia užvožiau rektoriui per galvą su kryžiumi…
- Tikiuosi nebaudė Jūsų per daug? - vyskupas šypsojosi.
- Baudė… - prisiminiau tą dieną. - Bet nenoriu to prisiminti. - papurčiau galvą.
- Tikiuosi rektorius nepyko labai?
- Tai nebesvarbu. - atsakiau. - Dabar pradedu naują gyvenimo puslapį.
- Tiesa. Labai tikiuosi, kad Jums čia patiks ir susidraugausite su žmonėmis. Spėju jie nekantrauja rytoj pamatyti naują kleboną.
- Jaudinuosi, bet pasirodysiu kaip galima geriau.
- Nė neabejoju, kad Jūs būsite puikus kunigas. Gal norite parodysiu kiemelį-sodą?
- Kodėl gi ne? - atsistojau ir padėjau vyno taurę.
Kiemelis buvo nedidelis, apsuptas kolonų. Bet ten neaugo jokie medžiai, tik dailiai nupjauta žolė. Vyskupas ėjo lėtai, sulėtinau žingsnius ir aš.
- Kaip Jums mūsų bazilika? - paklausė vyskupas.
- Labai graži. Čia jaučiuosi daug geriau nei seminarijoje. - bet nesiruošiau čia gyventi amžinai, mano tikslas buvo Vatikanas.
- Džiugu. - nusišypsojo vyskupas. - Kai mane čia paskyrė man viskas atrodė stebuklinga. Tikiu ir Jūs taip jaučiatės.
- Taip. - sumelavau, nes nesijausiu niekur laimingas be Gabrieliaus. - Turbūt eisiu susitvarkyti savo kuklius daiktus ir Jus paliksiu.
- Aš nuvesiu Jus į Jūsų kambarį. Vaizdas pro langą atsivers į šį kiemą.
Mano kambarys priminė seminarijos kambariuką. Čia ant lovos tarnai jau buvo atnešę mano daiktus. Kampe stovėjo nedidelė spinta ir prie lango rašomasis stalas bei kukli lova. Vyskupas mane paliko vieną ir atsisėdau prie stalo. Tai štai, kur likimas mane nutrenkė… Vienišas ir visų užmirštas. Koks skirtumas tas grožis aplink mane. Niekas nebeturi reikšmės be Gabrieliaus.
Susidėjau knygas ant stalo ir skrynutę paslėpiau po lova. Ne. Aš čia netrūnysiu! Pabūsiu kelis mėnesius ir vyksiu pas arkivyskupą. Gal paaiškinsiu jam kaip Stefanas mane apjuodino. Toks dabar bus mano tikslas. Čia buvo plunksna ir rašalo tad pradėjau rašyti laišką arkivyskupui. Išsiųsiu vėliau, bet kol buvau nuotaikoje tol nusprendžiau jį parašyti. O parašęs paslėpiau Biblijoje.
Žiūrėjau pro langą į kiemą ir galvojau apie Gabrielių. Jis jau pakeliui į Florenciją. Dar tik susitiks su savo vyskupu. Tikiuosi jis bus geras jam. Maniškis visiška Stefano priešingybė. Kiek pasėdėjęs ėmiau skaityti knygą, kad prisiminti Mišių eigą. Juk rytoj didysis mano pasirodymas visuomenei. Kol skaičiau ėmė temti ir turėjau padėti į šoną knygą.
Nusirengiau ir su marškiniais atsiguliau į lovą. Negalėjau užmigti. Kambaryje nebuvo Gabrieliaus. Nieko kas jį primintų. Tada prisiminiau jo dovanotas pirštines ir atsikėlęs iš lovos susiradau jas skrynutėje. Tai viskas, kas man liko iš jo. Nubraukiau ašarą ir užsimoviau pirštines. Jis nenorėtų, kad tokios būklės nusidraskyčiau nugarą.
Lovoje buvo šalta ir liūdna. Apglėbiau pagalvę ir pravirkau. Buvau visiškai nepažįstamoje aplinkoje ir vienas. Širdis fiziškai skaudėjo! Gabrieliau, kad ir kur esi mylėsiu tave amžinai.
Ryte atsibudau anksti ir apsirengiau ir šiaip ne taip radau, kur persirengimo kambarys prie bažnyčios. Kelis kartus pasiklydau ir tik tarnų dėka radau kelią. Vyskupas jau ruošėsi eiti klausytis išpažinčių, o aš turėjau apsirengti. Nelabai prisiminiau, ką pirma vilktis. Vyskupas greitai parodė sukabintus drabužius ir atsiprašė, kad neturi laiko man padėti asmeniškai tad pakvietė patarnautoją. Pirmiausia padėjo man apsivilkti baltą albą ir surišo dirželį. Prisiminiau jos prasmę ir vos nepradėjau juoktis. Sielos tyrumas. Kažkoks cirkas! Mano siela niekada nebus tyra po Stefano pragaro. Po to patarnautojas padėjo užsivilkti žalią arnotą. Pažiūrėjau į veidrodį ir tą akimirką supratau koks mano gyvenimo kelias. Ta akimirka buvo kažkoks nušvitimas. Viskas įvyko taip kaip pasakojo Feručijus: kai išsilaisvinsiu iš seminarijos aš viską suvoksiu. Būtent dabar viską ir suvokiau. Aš gimiau būti dvasininku. Esu savo vietoje ir savo laiku. Taip dingo visas jaudulys ir pamačiau kaip grįžo vyskupas. Jis šypsojosi žiūrėdamas į mane.
- Atrodote puikiai. Pasiruošęs? - tarė vyskupas.
- Toks dar nebuvau pasiruošęs gyvenime. - nusišypsojau ir aš.
- Tuomet laikas eiti. Lai Jūsų debiutas būna didis.
Mišios praėjo puikiai. Nesuklydau niekur nors ir balsas drebėjo. Rankos drebėjo net dalinant Komuniją, bet nieko neprisidirbau. Po Mišių vyskupas nusivedė mane į valgomąjį pavalgyti. Buvo patiektas nuostabus maistas. Jaučiausi išalkęs ir ėmiau valgyti.
- Mišios buvo puikios, Džiulianai. Matosi, kad gerai išmokytas buvote. - prabilo vyskupas.
- Na, tai buvo pagrindinis dėstomas dalykas po teologijos. - nenorėjau prisiminti tų paskaitų.
- Šaunuolis, kad gerai mokėtės. Kai gerai viską išmoksti vėliau dirbant daug lengviau suktis.
- Stengiausi… kitos išeities neturėjau…
- Išeitis visada yra. Kodėl taip sakote?
- Kunigu tapau iš bėdos. - padėjau šakutę. - Tėvai manęs nekentė ir bėgdamas nuo jų atsidūriau seminarijoje. Tada jie nusižudė ir taip nebegalėjau niekur dingti.
- Užjaučiu Jus, Džiulianai. - vyskupas net nustojo valgyti. - Kur juos palaidojo?
- O, kad aš žinočiau. - atsidusau. - Rektorius man neleido nei jų pamatyti, nei dalyvauti laidotuvėse. Dabar jie guli kažkur lyg pagonys. Greičiausiai net antkapio nėra.
- Tikrai labai užjaučiu Jus. - vyskupas atrodė nusiminęs ir susirūpinęs. - Na, kiek pažįstu vyskupą Stefaną de Imondi tai žinau, kad jis labai griežtas ir nesukalbamas.
Griežtas ir nesukalbamas? Velnių velnias ir dar prievartautojas! Bet to vyskupui nesakiau. Mano kerštas bus tylus. Tegul niekas nežinos apie mano praeitį. Tai bus mano paslaptis.
- Jūs tylite, Džiulianai.
- Tiesiog prisiminiau rektorių ir blogus prisiminimus. - ėmiau vėl valgyti. - Jis tikrai ne angelas.
- Man galite pasakyti viską, Džiulianai. - vyskupas pasiėmė obuolį. - Jeigu jis buvo per daug griežtas…
- Ne, man viskas gerai. - atsakiau. - Noriu pamiršti seminariją. Tai nebuvo lengvi metai visomis prasmėmis.
- Gerai. Bet jei norėsite pasikalbėti, aš visada išklausysiu.
- Žinosiu.
Pavalgęs atsisveikinome ir aš išėjau pasivaikščioti koridoriais ir susipažinti su nauja aplinka. Išvaikščiojau visus koridorius paskendęs savo mintyse. Įsimylėjęs ir beprotiškai vienišas. Toks dabar būsiu amžinai. Ir kurių galų atidaviau savo širdį jam? Juk dabar priklausau Dievui. Jis taip pat. Daugiau nemiegosiu su jokiais kunigais. Tai pavojinga ir per daug skaudu sulaukus pasekmių. Gailėjausi ir Gabrieliaus, nes jis per mane kankinasi. Sugundžiau jį pats nesuprasdamas ką darau.
Kieme radau suolą ir atsisėdau pailsėti. Mintys kaip užkerėtos ėdė mane. Labiausiai netroškau susidurti su Stefanu kur nors. Ar su Alvicijumi. Nežinia, kur jį paskyrė. Bet bent vienas geras dalykas - esu saugus. Žinau, kad čia esu saugus. Tačiau jaučiau baimę lyg kokią liekaną praėjusio gyvenimo. Labai tikėjausi, jog tai su laiku praeis. Lieka tik pasitikėt Dievu. Pasistengsiu būti geras kunigas tiek kiek galiu ir sieksiu savo skarleto sutanos. Ir niekas man nepastos kelio. O jei bandys - perlipsiu ir eisiu į savo tikslą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą