Roma,
Italija.
Prabudome nežinia kelintą valandą, bet mus prižadino beldimas į duris. Tai truko vos kelias akimirkas, nes durys prasivėrė ir įvirto Stefanas su Aurelijumi. Mes tebegulėjome vienas kito glėby. Pramerkiau akis plačiau ir persigandęs išsiridenau iš Gabrieliaus rankų ir lovos. Stefanas užbaubė:
- DE LOMBARDO! DRĮSAI PAVĖLUOTI Į PASKAITĄ IR DAR VARTAISI LOVOJE SU KITU SEMINARISTU! PASIŠLYKŠTĖTINA! - jis nusispjovė and grindų.
Suėmiau sutaną rankomis, kad nepriminti ir puoliau ieškoti knygų. Gabrielius taip pat puolė tvarkyti sutaną ir ieškoti knygų. Niekaip jų neradau! Širdis kalė kaip būgnas iš baimės. Stefanas nutvėrė man už rankos, o Aurelijus Gabrielių.
- Abu staigiai į mano kabinetą! - užmaurojo Stefanas.
Aurelijus išstūmė mus į koridorių ir nugynė į Stefano kabinetą. Jis uždarė duris ir saugojo jas stovėdamas. Stefanas griebė mane už plaukų ir parklupdė. Tą patį padarė ir su Gabrieliumi.
- Mes labai atsiprašome, rektoriau. - tarė Gabrielius. - Daugiau tai nepasikartos!
- Tu tai tylėk! - suriko Stefanas. - Lyg nežinočiau kas viso to organizatorius! De Lombardo! Ar žinai, kas gresia už sodomiją?!
- Meskit mane iš seminarijos. - tariau aukštai iškėlęs galvą. - Man tas pats.
- Prakeiktas iškrypėli, nė nesvajok, kad taip imsiu ir išmesiu! - nusijuokė Stefanas. - Tavo bausmė buvo ir bus tas pats: kelk sutaną, pasileidėli.
- Meskit mane! - sušuko Gabrielius.
- Tu žiūrėsi kaip tavo kekšių tvarkysiu. - Stefanas pastatė mane ant kojų. - Tavo bausmė bus, kad negalėsi jam niekuo padėti!
Stefanas nustūmė mane ant savo stalo, pakėlė mano sutaną ir nutraukė mano kelnes. Gerai sušėręs ranka per mano sėdynę įsiskverbė. Aurelijus nutvėrė Gabrielių ir laikė, kad tas nepultų manęs gelbėti. Surikau iš skausmo žiūrėdamas Gabrieliui į akis. Šis rėkė, kad jį paleistų, bet nei Aurelijus, nei Stefanas nekreipė dėmesio į jį.
Raudojau įsikibęs į stalo kraštą ir negalėjau žiūrėti kaip kankinasi Gabrielius būdamas visiškai bejėgis. Baigęs Stefanas liepė susitvarkyti. Mano drebančios rankos vos sugebėjo užtempti kelnes. Bet Stefanas tuo nebaigė bausmės.
- Dabar klaupkis ir man dešimt kartų kalbi Tėve Mūsų garsiai. Jei suklysi… - jis paėmė į rankas lazdą.
- Apsišik, išgama! - surikau ant jo.
- Žinai, kas dabar bus?! - Stefanas pakėlė ranką ir trenkė su lazda man per pečius.
- Tėve Mūsų, kuris esi danguje… - pradėjau springdamas ašaromis iš skausmo.
Suklydau. Oi kiek kartų suklydau! Gabrielius rėkė, kad nustotų mane mušti. Bet tai tik pablogino situaciją. Jo riksmai vertė mane maišyti žodžius. Na, o Stefanui tai buvo aukščiausio lygio pramoga. Kiek kartų gavau su lazda jau nebeprisimenu. Kai baigiau maldas Aurelijus paleido Gabrielių ir tas pripuolė prie manęs. Jo apkabinimas skaudino ir taip geliančią nugarą.
- Kaip Jūs galite šitaip elgtis?! - Gabrielius šaukė ant tų velnių.
- Aš vyskupas. - nusikvatojo Stefanas. - Kas man uždraus? Tu?!
- Popiežius! - atsakė Gabrielius.
- Popiežius! - Stefanas ėmė springti juoku. - Jam nusispjauti į kažkokią seminariją. Tuo labiau į kažkokį valkatą seminaristą.
- Jis tikrai nepradėjo viso šito smurto!
- Ar tikrai? - vaidino nustebusį Stefanas. - Vos čia atsiradęs ėmė kartis visiems mokytojams ant kaklo ir dar prašyti pinigų už savo… paslaugas. Tad tegul dabar nesistebi, kad lazda apsisuko, nes ji turi du galus.
Atsistojau ir Gabrielius nieko nebesakė. Nusišluosčiau ašaras suvokdamas, jog šiame pasaulyje jau niekada nerasiu laimės ir nuėjau prie durų. Aurelijus pasitraukė, o Gabrielius puolė man iš paskos. Sulaikiau jį jau koridoriuje. Neleidau jam sekti paskui mane.
Nuėjau į bažnyčią. Tokiu laiku galėjau sutikti Feručijų, bet netroškau nieko matyti. Prisėdęs ėmiau melstis:
- Viešpatie, na už ką man šitai?! Dar ir Gabrielių įtraukei į visa šitai. Duok kokį ženklą. Bent kažkokį…
Nebaigiau kalbėti kai nuo altoriaus nukrito smilkyklė.
- Na žinoma. - skėstelėjau rankomis. - Tai ženklas, kad Stefanas iškarštų man kailį už netvarką bažnyčioje.
Atsistojau ir nuėjau jos pakelti. Atsisukęs pamačiau Feručijų. Išdygo lyg iš po žemių.
- Tai tavo ženklas. - tarė Feručijus. - Tai reiškia, jog privalai tapti kunigu bet kokia kaina. Smilkyklė tai kunigo ženklas, Džiulianai.
- Sakiau jau, kad nesu tikras ar tai mano pašaukimas.
- Tavo pašaukimą temdo patiriamas smurtas. Bet kai jo nebeliks, pamatysi, kad aš buvau teisus.
- Kol tai įvyks mane greičiau užmuš. - palyginau altoriaus staltiesę.
- Stefanas neperžengs tokios ribos. Net ir tokie kaip jis turi ribas. - Feručijus paglostė gėles vazoje.
- Kažkodėl tuo abejoju. - atsidusau.
- Neabejok. Visi turi kažkokias ribas, kurių neperžengia. - Feručijus palietė mano petį ir suaimanavau iš skausmo. - Atleisk. Pamiršau, kad tau skauda.
- Aš jau pratęs prie skausmo…
- Džiulianai…
- Ne, nereikia man Jūsų gailesčio, tėve. - papurčiau galvą. - Man nereikia niekieno gailesčio.
- Bent jau Dievo gailestingumą priimk. – atsakė Feručijus. – Tu tikrai išdidus ir atmink, ką jau esu tau sakęs.
- Atsimenu, bet jei nebūsiu išdidus nepasieksiu nieko. – papurčiau galvą.
- Pasieksi ko nori. – garantuotai tarė Feručijus. – Bet bent šiek tiek tapk nuolankesnis.
- Kas iš to nuolankumo? Stefanas tai priimtų kaip ženklą toliau mane prievartauti.
- O tai, kad draskaisi prieš jį padeda?
- Nepadeda, bet bent jau parodau jam, kad manęs geruoju nepaims. – nulipau laipteliais žemyn ir patraukiau link išėjimo. – Dėkoju, kad palaikėte kompaniją.
- Nereikia man dėkoti, Džiulianai. – nusišypsojo senukas. – Niekas nesitęs amžinai. Atmink.
Palingavau galva ir išėjau iš bažnyčios nė nenusilenkęs prieš altorių. Nusprendžiau dar pasėdėti vienas sode. Įdomu, kur padėjo vargšo gyvūno lavoną po to, ką Alvicijus padarė? Dabar neturėjau net kapo prie, kurio galėčiau pasėdėti. Visi aplink mane miršta, o aš lyg koks nemirtingasis turiu kentėti. Net išsilaisvinęs iš čia negalėsiu rasti, kur palaidojo mano tėvus... Laukiu nesulaukiu to įšventinimo kai galėsiu dingti nuo Stefano ir Aurelijaus.
Laikas slinko, bet niekas manęs neieškojo ir tai, kad praleidau šiandienos paskaitas Stefanui su Aurelijumi nerūpėjo. Jei būtų norėję mane nutempti į paskaitą, jau būtų radę mane. Bet buvau sode vienas.
Taigi mano metai seminarijoje pradėjo eiti į pabaigą. Paskaitos darėsi nepakenčiamai sunkios ir sudėtingos. O gal tik mane tyčia Aurelijus klausinėjo kuo sudėtingesnių dalykų? Beliko palikti sodą ir eiti skaityti knygų, kad kitą dieną Aurelijui turėčiau kaip atsikirsti. Įrodysiu tiems velniams, kad galiu tapti puikiu kunigu ir net kardinolu. O vėliau kaip Dievas duos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą