1517 AD. Balandžio 15 d.
Roma,
Italija.
Po kelių mėnesių reikalai nepasitvarkė. Šiandien buvo balandžio 15 diena. Mano 17-tas gimtadienis. Alvicijus nors ir laikėsi atstumo nuo manęs, bet pašiepti ir įkąsti sugebėdavo. Man rodėsi, kad mano gimtadienį žino tik Gabrielius su Leonardu, bet Alvicijus su Emidijumi tai irgi žinojo.
Sėdėjome valgomajame kai Alvicijus priėjęs trenkė man per galvą iš nugaros. Atsisukęs perliejau jį pagiežingu žvilgsniu.
- Tai šventi gimtadienį? – pradėjo Alvicijus. – Septyniolikmetis, a? Dabar jau suaugusį vaizduosi?
- Užsičiaupk, Alvicijau. – atsakiau. – Ar nori dar gauti į kaulus?
- Tu nesveikas. – nusispjovė ant mūsų stalo. – Ir su metais daraisi dar labiau nesveikas. O žinai, turiu tau dovaną.
- Man nereikia tavo dovanų. – suurzgiau. – Dink iš akių.
- Labai jau nemandagiai priimi sveikinimus.
Būtent tada pajutau smūgį į galvą ir mano veidu pasipylė vyšnių uogienė. Kai atsisukau į jį Alvicijus raitėsi iš juoko, nes suvertė man ant galvos visą pyragą.
- Su gimtadieniu, iškamša! – sušuko Alvicijus.
Aš lėtai atsistojau ir griebiau jį už koloratkos, nuplėšiau ją ir sviedžiau į valgomojo kampą. Tada vožiau į veidą ir nustūmiau ant žemės. Vėl užvirė peštynės. Alvicijus rėkė nesavu balsu kol roviau jo ryžus plaukus. Ir tuo metu įėjo ekleziologijos mokytojas. Jis nebuvo žiaurus ar blogas, bet pamatęs mane sėdintį ant Alvicijaus ir raunantį jo plaukus atbėgo prie mūsų ir nutempė mane nuo jo. Man iš rankų krito Alvicijaus plaukų kuokštai.
- Ar pasiutot?! – suriko mokytojas. – Kas čia dabar dedasi? Džiulianai, nepasimokei iš paskutinių muštynių?
- Alvicijus suvertė visą pyragą ant mano galvos!- sušukau.
- Tą visi mato. – atsiduso mokytojas. – Turi eiti nusiprausti, Džiulianai.
- Neisiu. – ėmiau spardytis ir muistytis jo rankose. – Jis ateis ir dar ką nors padarys.
- Mes pasaugosim vonios kambarį. – prabilo Gabrielius.
Mokytojas pastatė mane ant kojų. Nuo mano galvos dribo pyrago visos sudėtys ir sutana buvo sutepta citrinų kremu. Kvėpavau giliai ir sunkiai iš įsiūčio. Alvicijus šiaip ne taip atsistojo savo sėbrų pagalba.
- Mokytojau, jis nesveikas. – pradėjo Emidijus. – Nuolat puola akis draskyti.
- O tu jau patylėk, Emidijau. – sudraudė mokytojas. – Pats irgi ne angelas.
- Bet, mokytojau...
- Cit. – nutraukė jį mokytojas. – Džiulianai, eime į vonią.
Mokytojas nuvedė mane į vonią ir prisakė nusiprausti. Laukiau kol tarnai pašildys vandenį. Pasisekė nusiprausti ramiai. Išsiploviau savo juodus plaukus su muilu ir išploviau visą pyragą bei kremą. Tarnaitė atnešė ir švarią sutaną. Tad apsirengiau ir išėjau į koridorių. Turėjau laisvą popietę ir nuėjau pasimelsti į bažnyčią. Jaučiau, kad Feručijus mane susiras ir neklydau. Senolis išdygo prieš akis ir atėjęs prisėdo šalia ant suolo.
- Kaip laikaisi, Džiulianai? - paklausė Feručijus.
- Na, Alvicijus užtaisė valgomajame tikrą man gimtadienio puotą. Teko išsimaudyti.
- Alvicijus išdykęs, bet nemanau, kad būtų blogas…
- Ne blogas?! - šūktelėjau. - Jis pats šėtonas! Mane buvo išprievartavęs, primušęs ir nuolat tyčiojasi! Jis ne geresnis nei rektorius!
- Turi išmokti atleisti, Džiulianai… - atsiduso Feručijus.
- Atleisti?! Kaip galiu atleisti tam, kuris išniekimo mano kūną?! Riba kažkur turi būti.
- Žinau, koks įskaudintas esi. Bet tik atleidimas tave išlaisvins. - kalbėjo Feručijus.
- Mane išlaisvins tik atpildas. Kad jis gautų ko nusipelnęs!
- Tik Dievas gali nuspręsti kas ko vertas...
- Tuomet tikėsiu, kad Dievas jam atkeršys už mane. Aišku ir pats prikišiu nagus. Nesėdėsiu rankų sudėjęs.
- Manau tu pats veliesi į visas intrigas. - atsiduso Feručijus. - Galbūt pats pritrauki bėdas į save. Kad ir tas kartas kai primušei Alvicijų.
- Jis pirmas pradėjo mane įžeidinėti. - sukryžiavau rankas ant krūtinės. - Aš ne toks, kad nusileisčiau. Jei jis puls, aš ginsiuosi.
- Džiulianai, pagalvok kiek bėdų tai prišauks. Būk geras, pagalvok. O dabar turiu eiti.
- Pagalvosiu.
Feručijus atsistojo ir nuėjo savo reikalais. Dar kurį laiką pasėdėjau ir paprašiau Dievo kardinolo kepurės. Baigęs melstis grįžau į savo kambarį. Gabrielius ten gulėjo ir skaitė knygą. Pamatęs mane padėjo ją į šoną ir atėjo manęs apkabinti.
- Ilgai negrįžai. Ėmiau jaudintis. - sušnibždėjo Gabrielius.
- Buvau pas tėvą Feručijų. Nieko blogo nenutiko. - pabučiavau jo kaklą, nes tiek tepasiekiau.
- Aš nugvelbiau pyrago gabaliuką tau iš valgomojo. - Gabrielius nusivedė mane prie palangės.
- Manau man pyragų jau per akis. - atsidusau. - Bet suvalgykim, kad jau atnešei.
Pasidalinome tą gabaliuką per pusę ir sušlamštėme. Gabrielius paglostė man nugarą ir nulaižė kremo likučius nuo lūpų kampučių. Paglosčiau jo plaukus ir stumtelėjau švelniai, kad jis atsigultų ant lovos. Ėmiau greitai sagstyti jo sutanos sagas ir išlaisvinęs jo kūną iš drabužių nieko nelaukdamas pradėjau laižyti jo pasididžiavimą. Liežuviu apsukau kelis ratus ir apžiojęs ėmiau čiulpti lyg saldainį. Gabrieliaus aimanos skatino mane tęsti savo darbą.
Kai jis baigė, nurijau viską ir apsilaižiau. Gabrielius pakilo iš lovos ir švelniai pervertė mane ant pilvo. Pakėlęs sutaną nutraukė kelnes ir įsiskverbė į mane. Įsikandau pagalvę, kad sulaikyti malonumo paskatintą aimaną. Gabrielius kaip visada buvo švelnus ir atidus mano poreikiams. Išsiliejau greičiau nei tikėjausi ir jis netrukus baigė manyje. Tai buvo nuodėmingas finalas. Gabrielius pabučiavo mano plaukus ir ištraukė savo kotą. Taip nenorėjau šito! Man buvo per daug gera būti užpildytam.
Apsiverčiau lovoje ir prisitraukiau Gabrielių artyn. Įsisiurbiau jam į lūpas ir taip padėkojau už suteiktą malonumą. Apglėbiau jį rankomis ir nepaleidau kurį laiką.
- Kodėl tokie dieviški dalykai yra nuodėmė? - paklausė Gabrielius.
- Nežinau atsakymo į tokį klausimą. - atsidusau. - Turbūt Dievas bijo, kad mes paskęsime visuose malonumuose ir jį užmiršime.
- Kaip galiu pamiršti jį kai jis suteikia tokias galimybes? Kvailystė.
Nežinojau atsakymų į tokius klausimus nors ir mokiausi teologiją ne taip blogai. O klausti Aurelijaus tikrai neketinau. Norėjau kuo mažiau turėti reikalų su juo.
Paglosčiau Gabrieliaus skruostą ir vėl pabučiavau į lūpas. Ką aš daryčiau be Gabrieliaus šiame pragare... Turbūt jau senai būčiau pasikoręs sode. Gabrielius buvo mano viltis. Tik deja ta viltis vieną dieną žlugs. Vos būsime įšventinti – būsime išskirti. Arkivyskupas tikrai mūsų nepaskirs į vieną bažnyčią žinant ką Stefanas jam prikalbėjo apie mane...
Tačiau dabar stengiausi negalvoti apie ateitį. Džiaugiausi šia akimirka Gabrieliaus glėbyje, uodžiau jo kvapą, kuris mane ramino ir tomis retomis akimirkomis jaučiausi laimingas. Seksas buvo geriausia mano gimtadienio dovana. Užsimerkiau ir panardinau veidą į jo plaukus...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą