Tinklaraščio archyvas

2024 m. rugsėjo 21 d., šeštadienis

Seminaristas - 20 skyrius

1517 AD.

Roma, Italija.

Išaušo egzorcizmo rytas. Į paskaitas man neleido eiti. Likau kambaryje vienas ir skaičiau knygą. Praleisiu tą egzorcizmą besimokydamas. Man beskaitant įėjo kažkoks vyskupas su lagaminu. Tai ir buvo egzorcistas. Nusižiovavau, nes jau ėmė miegas nuo skaitymo.

-         Džiulianai, žinai kodėl aš čia? - paklausė egzorcistas.

-         Greičiau pradėkim ir greičiau baikim. - atsakiau. - Įsitikinkit, kad aš neapsėstas ir baikim šį cirką.

-         Deja, esu pavestas atlikti pilną egzorcizmo seansą.

-         Tai pradėkit. Jeigu nieko prieš aš pasimokysiu.

Egzorcistas nustebo. Bet ėmėsi veiklos, dėl kurios ir buvo pakviestas. O aš skaičiau. Jis pradėjo kalbėti tam tikras man negirdėtas maldas, bet pamatęs, jog jokios reakcijos nesulaukė iš manęs, sutriko. Bandė jis mane ir švęstu vandeniu šlakstyti, ir kryžių dėjo ant kaktos, ir liepė man melstis. Net Komunijos davė. Bet pasidavė po valandos.

-         Tu nesi apsėstas! - sušuko ir skėstelėjo rankomis. - Kurių galų mane čia iškvietė. O kalbomis nekalbi?

-         Ne. Moku tik itališkai ir lotyniškai. - atsisėdau lovoje. - Rektorius turbūt kiek… sutrikęs dėl mano elgesio.

-         Aš elgesio problemų netvarkau. Kas tau blogai, kad rektorius mane iškvietė?

-         Aš tiesiog blogai elgsiuosi ir nesu nuolankus. - atsakiau paprastai.

-         Na, blogas elgesys dar nėra apsėdimas. Aš pasakysiu rektoriui, jog tau viskas gerai.

-         Sakykit, ką tik norit. Man tas pats.

Egzorcistas susidėjo savo daiktus ir paliko mano kambarį. Gavau ramybę. Dar paskaičiau knygą ir nuėjau į valgomąjį. Visi jau pietavo, o aš buvau paskutinis, kuris atėjo. Prisėdau prie Gabrieliaus su Leonardu.

-         Na? Tai kaip ten buvo? – domėjosi Leonardas.

-         Nieko nebuvo. – atsakiau. – Juk aš neapsėstas. Tad nieko ir nevyko. Jis nuėjo pranešti Stefanui, kad man viskas gerai.

-         Tad tai reiškia, jog jis sugalvos tau naujų bausmių... – apsiduso Gabrielius.

-         Spėju, kad taip. – ėmiau valgyti. – Bet savo kraštutinumą jis jau išbandė. Jei nesu apsėstas, tuomet jis man nieko nepadarys išskyrus mušimą ir prievartą.

-         Tai irgi nieko gero... – tarė Leonardas.

-         Na, bet bent jau nekvies čia savo pakalikų manęs tramdyti. Kaip nors išgyvensiu.

Pavalgę jau ketinome eiti į paskaitą, bet į valgomąjį užsuko Stefanas su Aurelijumi. Parodė į mane ir liepė ateiti. Ech, lyg nežinočiau, kad tardys mane apie egzorcizmą. Padėjau indus ir nusekiau iš paskos paskui tuos du velnius. Va, jiems tikrai nepamaišytų egzorcizmas.

Stefanas sugriebęs mane už žasto įstūmė į savo kabinetą, po manęs įėjo ir Aurelijus. Piktai pažvelgiau į juos abu, bet nieko nesakiau.

-         Tai vadinasi tokius dalykus išdarinėji nebūdamas apsėstas? – paklausė Aurelijus.

-         Egzorcistas Jus turėjo informuoti, kad nesu. – sukryžiavau rankas ant krūtinės. – Gal galiu eiti į paskaitą?

-         Oi ne. Ne taip greitai. – sudraudė Stefanas.

-         Turi atsiprašyti Alvicijaus. – tęsė Aurelijus. – Tai, ką jam padarei yra nedovanotina.

-         NEATSIPRAŠYSIU IR VISKAS. – treptelėjau koja. – Net nežadu žemintis prieš tą pislių.

-         Ir dar kaip atsiprašysi. – suurzgė Stefanas. – Arba bus tik blogiau.

-         Blogiau bus jei atsiprašysiu. O net jei ir padarysiu tą, tai nebus nuoširdu.

-         Mums nerūpi tu tai padarysi nuoširdžiai ar ne, bet eisi dabar pat į jo kambarį ir atsiprašysi. – išdėstė Aurelijus.

-         Nepriversite. – pakėliau smakrą.

-         Dar ir kaip priversime! – Stefanas pasiėmė lazdą ir tvojo man per nugarą. – Dar nori?? Jei ne, mes tave palydėsime ir stebėsime, kad padarytum tai kas liepta.

-         Kad jus velniai nujotų pragaran! – surikau ir už tai gavau dar lazdos.

Stefanas su Aurelijumi stumtelėjo mane link durų ir išėjome į koridorių. Alvicijaus kambarys nebuvo labai toli. Jie mane įvedė į kambarį, kur lovoje gulėjo Alvicijus ir mane pamatęs išsprogino akis.

-         Atsiprašau, kad primušiau. – sumurmėjau.

-         Mes nelabai gerai išgirdome. – tarė Stefanas.

-         ATSIPRAŠAU, KAD PRIMUŠIAU. – surikau.

-         Na, va, nebuvo taip sunku. Ar ne? – nusišypsojo Aurelijus. – Ką dar pasakysi?

-         Daugiau tai nepasikartos. – pavarčiau akis.

-         Štai ir viskas, de Lombardo. – nusijuokė Stefanas. – Nebuvo jau taip sunku.

Išėjome visi iš Alvicijaus kambario. Alvicijus taip pat nepasakė, kad man atleidžia. Žinojau, jog to jis nesakytų man. Viskas buvo farsas. Tam, kad mane pažemintų. Bet aš dar išmalsiu snukį tam Alvicijui... Net nežadu žiūrėti į jį ir atsiprašinėti.

Tie du velniai paliko mane koridoriuje ir nuėjau į apologetikos paskaitą. Gabrielius su Leonardu buvo susidomėję, kodėl mane išsivedė. Tyliai jiems papasakojau trumpai kas ir kaip. Mokytojas laimei nekreipė dėmesio į mūsų trijulę. Per paskaitą sulaukiau keleto klausimų, bet buvau juos jau perskaitęs tad atsakiau be vargo.

Po paskaitos turėjome eiti į Mišias. Bent šį kartą nebuvo ten Alvicijaus. Bet jo šutvė šnairavo į mus. Po Mišių visi sulindome į savo kambarius. Leonardas nuėjo į savo, o mes su Gabrieliumi į savo. Uždaręs duris jis puolė mane bučiuoti.

-         Žinau kaip tau sunku, Džiulianai, bet noriu tau dovanoti savo meilę, kuri bent trumpam numaldytų tą pažeminimo jausmą.

-         Išgyvensiu. Bet dar atsiteisiu su tuo pisliumi. – suėmiau jo veidą rankomis ir atsakiau į bučinius. – Noriu tavęs...

Gabrielius pakėlė mane ant rankų ir nusinešė į savo lovą. Apglėbiau jį per kaklą ir ėmiau laižyti jo lūpas, o jis pravėręs jas įsileido mane. Sušokę savo šokį mūsų liežuviai paleido vienas kitą. Perbraukiau rankomis jos pečius ir nusileidau prie jo užpakalio.

-         Galiu... šiandien aš tave pamaloninti? – paklausiau nedrąsiai.

-         Galvojau niekada nepasiūlysi. – jis nusišypsojo.

Perverčiau jį ant nugaros ir ėmiau sagstyti jo sutanos sagas. Baigęs nutraukiau kelnes ir tą patį padariau sau. Jis praskėtė savo kojas ir pasilenkęs lyžtelėjau jo kotą, po to nusileidau žemiau ir seilėmis suvilgiau jo išangę. Tuomet vėl grįžau prie jo lūpų ir atsargiai įslydau į jį. Jausmas buvo tikrai fantastiškas. Jaučiau koks jis įsitempęs ir sukuždėjau į ausį, kad atsipalaiduotų. Paglosčiau jo krūtinę ir pamažu jis atsipalaidavo. Iš lėto pradėjau judėti ir jaučiau kaip tai gera ir malonu.

Baigęs jame pasijutau lyg dabar jis tikrai būtų tik mano. Jis baigė man ant pilvo ir po nulaižė viską nuo manęs. Nenorėjau ištraukti savo koto iš jo. Norėjau ten būti amžinai, bet ištraukiau ir atsiguliau šalia jo. Gabrielius apglėbė mane per pečius ir pabučiavo į skruostą.

-         Nežinojau, kaip gerai moki pamylėti. – tarė Gabrielius. – Prašysiu dažniau mane patvarkyti.

-         Jei tik to norėsi. – atsakiau.

Nežinau kiek laiko taip gulėjome, bet buvo jau sutemę ir kambaryje tamsu nors į akį durk. Pamažu taip ir užmigau jo glėby...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą