Tinklaraščio archyvas

2024 m. rugsėjo 21 d., šeštadienis

Seminaristas - 19 skyrius

1517 AD.

Roma, Italija.

Pragulėjau lovoje tris paras. Stefanas nelėkė klykti, kad maučiau į paskaitas. Man jau buvo per akis to Stefano, Aurelijaus ir Alvicijaus šutvės! Ketvirtą parą atsikėliau ryte iš lovos nors skaudėjo dar visur. Apsivilkau sutaną, pasiėmiau knygą ir nukulniavau į teologijos paskaitą. Alvicijus bandė vėl įgelti man, bet surikau ant jo:

-         Čiaupk žabtus, močkrušy! O kitą kartą nurausiu visus tavo ryžus kūšplaukius nuo galvos.

Alvicijus užsičiaupė kaip užtildytas. Laiko neleidau lovoje be darbo ir mokiausi. Aurelijus bandė mano nervus klausimų kalnu, bet viską išrėžiau jam teisingai ir jis jau po penkių klausimų užsičiaupė, nes išdėsčiau viską daugiau nei turėjau išmokti. Apologetikoje buvo tas pats. Jie visi nori karo. Karas bus. Bet įrodysiu, kad esu vertas būti kunigu. Milijonai kačių ir taip perbėgo man kelią, bet išspardysiu jas visas ir eisiu tolyn. Būsiu kardinolas, o jei pasiseks ir pačiu popiežiumi. Tada jie visi laižys man batus.

Valgykloje Alvicijaus šutvė buvo tyli. Mišių metu visi vėl tylėjo. Stefanas Mišių repeticijos metu žaibavo mane akimis. Šį kartą kryžių nešiau tiesiai ir ėjau aukštai iškelta galva.

-         Džiulianai, vaidini dabar stropų seminaristą? – metė man Stefanas po Mišių repeticijos.

-         O negalima? – paklausiau.

-         Nesakiau, kad negalima... bet iš tavo pusės tai ganėtinai keista kaip iš netikšos tapai pavyzdingas. Norėčiau tau trenkti, bet... neturiu už ką.

-         Būtent. – praėjau pro jį iškėlęs nosį aukštai.

 Nebeleisiu tiems padloms daugiau mane niekinti. Tam turėjo ateiti galas. Ir aš padarysiu tą galą.

Klydau. Mano ryžtas tapti geriausiu seminaristu baigėsi po savaitės kai Alvicijus susirado naują žaislą – Gabrielių su Leonardu. Alvicijus jau tyčiojosi iš jų ir vaikinai stumdėsi. Aš tuo tarpu ėjau į tualetą ir užtikau savo draugus bėdoje.

-         Alvicijau, jau užpisai mane. – tariau jam. – Palik juos ramybėj. Čia reikalai tik tarp mūsų.

-         Oho. – nusijuokė Alvicijus atkreipęs dėmesį į mane. – Neūžauga sumąstė apginti tokius pat du durnelius.

-         Geriau mauk iš kur atsivilkęs kol nenuroviau tau plaukų. – suurzgiau.

-         Oi kaip išsigandau. – nusišaipė Alvicijus. – Nevaidink čia geručio jei Stefanas tavęs nelupo savaitę. Pasikėlei, a?

Alvicijus nesitikėjo to, kad vožiau vėl jam akį. Tai jį įsiutino ir jis puolė ant manęs. Abu nusiridenome ant grindų ir ėmė pliektis kaip du šunys. Savo nagais perrėžiau jam skruostą ir tai jį dar daugiau įsiutino. Jis griebė man už plaukų, bet aš spyriau jam į pilvą. Susirietęs iš skausmo sustugo kaip alkanas vilkas, o aš atsikėliau ir spyriau jam dar kartą į pilvą.

-         Tu daugiau neliesi nei manęs, nei jų. – užrikau ant Alvicijaus. – Ar aiškiai pasakiau?

-         Užsikrušk, Džiulianai. – sustugo Alvicijus.

 Sako gulinčių nemuša. Dar ir kaip muša. Mane apėmė toks įsiūtis už viską, ką jis man padarė ir įsijuosęs spardžiau Alvicijų kol... mane kažkas sugriebęs už pečių nustūmė į sieną. Tai buvo Stefanas ir Aurelijus.

-         Ar visai pasiutai, de Lombardo?!!! – rėkė ant manęs Stefanas. – Vėl muštynės?

-         Jis gavo ko nusipelnęs. – dusau iš pasiutimo. – Tegul sumoka už visas skriaudas kaip vyras, o ne myžnius paskutinis.

-         Džiulianai, tu dar atsiimsi už tai ką darai. – tarė Aurelijus man už nugaros.

-         Man tas pats. Bet aš nebegaliu daugiau pakęsti jo ir jo sėbrų. – surikau. – Užpisot mane visi!!!

Kadangi niekas manęs nelaikė pabėgau. Bėgau kur akys vedė ir atsidūriau bažnyčioje. Atsisėdau ir pravirkau iš pykčio. Kūkčiojau užspaudęs burną rankomis.

-         Kas nutiko, sūnau mano? – tėvas Feručijus atsirado lyg iš niekur.

-         Primušiau Alvicijų kaip tik begalėjau. Tėve, aš nenoriu būti blogas. – dar labiau pravirkau.

-         Oi, blogai padarei, Džiulianai. – jis palietė mano petį. – Muštynės seminarijoje. Kur tai girdėta... Mano laikais mes niekada nebuvome susimušę.

-         Jis tyčiojosi iš mano draugų. Turėjau kažką daryti. – užsidengiau veidą rankomis. – Tiesiog tai padariau...

-         Muštynės blogai, bet tai, kad gynei draugus pagirtina. Gal buvo galima išsiaiškinti be peštynių?

-         Su Alvicijumi ir jo šutve žodžiais nesusitvarkysi. – pažvelgiau į Feručijų. – Jis supranta tik smurtą.

-         Turėtum jo atsiprašyti, Džiulianai.

-         Aš neatsiprašysiu, nes bus tik blogiau. – atsistojau. – Neprašykite to iš manęs, nes jokio atleidimo man nereikia.

-         O tavo sielai?

-         Jai tuo labiau to nereikia. Alvicijui daviau ko jis nusipelnė. Viskas.

-         Oi, Džiulianai, turi baigti seminariją. Aš žinau, jog būsi puikus kunigas, bet tai kas čia dedasi baisu.

Padėkojau Feručijui ir išėjau. Manęs laukė bausmė. Tikriausiai bus labai baisi. Pats nuėjau pas Stefaną į kabinetą, kad nereikėtų manęs per prievartą atitempti. Vyskupas sėdėjo su vyno buteliu ir nužvelgė mane pagiežingai.

-         Tai kaip tu elgiesi, de Lombardo, verčia mane imtis kitokių priemonių.

-         Piskit, muškit, darykit ką norit. Man tas pats. – pradėjau sagstytis sutanos sagas.

-         Ne. Šį kartą imsiuosi kitokio metodo. – Stefanas atsistojo ir priėjo prie manęs. – Tu velnio apsėstas! Kas taip sumuštų Alvicijų?! Rytoj čia atvyks egzorcistas.

-         Jums protas pasimaišė?! Nereikia man jokio egzorcisto!!- surikau.

-         Jeigu pasakiau, kad reikia, vadinasi reikia. – griežtai atsakė Stefanas. – Nepakenks.

-         Aš einu į bažnyčią, meldžiuosi, priimu Komuniją. Kokie dar velniai?!

-         Velnias gali būti klastingas. Todėl rytoj pas tave ateis geriausias Vatikano egzorcistas. Aš šituo reikalu neužsiimsiu. Man tavo velniavos jau per akis, de Lombardo.

-         Na ir kas bus? Aš sėdėsiu ir snausiu kelias valandas kol jis melsis?

-         Nežinau, kas bus, bet tai paskutinis mano būdas tave sutramdyti.

-         Manęs nereikia tramdyti. Tramdykite Alvicijų.

-         O dėl šito... turi nueiti pas jį ir atsiprašyti.

-         NESULAUKSIT. – išrėkiau, atidariau duris, trenkiau ir išėjau.

Dar to betrūko. Man kvies egzorcistą. ABSURDAS TOTALUS. Grįžau į savo kambarį, kur laukė Leonardas su Gabrieliumi. Papasakojau jiems apie bausmę ir jie nusistebėjo lygiai taip pat kaip ir aš.

-         Tai jau nuėjo per toli. – tarė Gabrielius.

-         Gal mes galime pasikalbėti su rektoriumi? – paklausė Leonardas.

-         Jo neperkalbėsi. – atsakiau. – Rytoj man vykdys egzorcizmą. Žinau, kad tai trunka ilgai ir man nusibos. Paskaitysiu knygą. Jam gi bus tas pats ką aš veiksiu. Turės taikinį savo maldoms ir viskas. O kai Stefanas pamatys, kad niekas neveikia – išgins jį.

-         Bet tai pavojinga... – sudrebėjo Leonardas.

-         Kas pavojingo klausytis maldų? – patraukiau pečiais. – Išsėdėsiu lovoje. Juk manimi tikite?

-         Džiulianai, mes tavimi niekada neabejojom. – Gabrielius atsistojo ir pabučiavo mano skruostą. – Tiesiog tai baisiai skamba.

-         Baisiau nei Alvicijus sumuštas kaip obuolys nebus.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą