Tinklaraščio archyvas

2024 m. rugsėjo 21 d., šeštadienis

Seminaristas - 18 skyrius

1517 AD.

Roma, Italija.

Po kelių dienų iš tikrųjų pastebėjau juodus šerius ant viršutinės lūpos ir ant smakro. Pastebėjo ir Alvicijus… Ėjau koridoriumi į vonią nusiprausti kai Alvicijus nutvėrė man už žasto ir prisitraukęs artyn ėmė tyčiotis:

-         Tai jau vyras būsi! - nusikvatojo jis. - Ūūū! Ne per anksti bręsti tokiam suskiui?!

Neištvėręs vožiau jam į kairę akį ir jis nugriuvo ant žemės. Jo sėbrai nustėro ir puolė jį pastatyti ant kojų. Alvicijus irgi visas buvo perbalęs iš nuostabos. Šiaip ne taip atsistojęs ant kojų puolė ant manęs ir trenkė mano galvą į sieną. Man aptemo akyse, bet trenkiau jam dar kartą į snukį. Visa tai vyko netoli Stefano kabineto ir tas greitai išgirdęs triukšmą išlėkė iš kabineto paraudonavęs iš pykčio. Tuo tarpu aš roviau plaukus nuo Alvicijaus galvos, o tas klykė nesavu balsu. Voliojomės ant grindų įsikibę vienas kitam į plaukus ir bandėme vienas kitam įspirti, bet ilgos sutanos kliudė tiksliems judesiams.

Stefanas nutvėrė mane besispardantį, o iš niekur išdygęs Aurelijus Alvicijų.

-         Šunies subine tu! - rėkiau ant Alvicijaus ir Stefanas vos nulaikė mane.

-         Bybių čiulpikas! - rėkė Alvicijus.

-         UŽSIČIAUPKIT ABU! - suriko Stefanas. - Kas velniai griebtų čia dedasi!!?

-         Džiulianas mane užsipuolė! - klykė Alvicijus, o mėlynė jau ryškėjo po jo kaire akimi.

-         Melagis supistas! - surikau. - Tai jis pirmas ėmė tyčiotis iš manęs!

-         Abu į mano kabinetą! - sušuko Stefanas.

Alvicijus tokio pažeminimo nesitikėjo. Stovėjome vienas greta kito prieš Stefaną ir Aurelijų kabinete. Stefanas vos ne duso iš pykčio.

-         Alvicijau, kad daugiau nelįstum prie to kvailelio! - suriko Stefanas. - Juk matai, kad nesveikas jis!

-         Rektoriau, aš nekaltas, kad jis mane užsipuolė iš nieko. - padlaižiavo Alvicijus.

-         Juk matai, kad jis nepilno proto! Duok durniui kelią ir eik kur tau reikia!

-         Jis įžeidė mane!

-         Aš tave įžeidžiau?! - surikau ant Alvicijaus. - Tai tu tai padarei!

-         ABU UŽSIČIAUPKIT! - nutildė mus Stefanas. - Eikit kur ėjot ir, kad daugiau nematyčiau muštynių! Ar aišku!?

-         Taip, rektoriau. - nusilenkė Alvicijus.

Išėję į koridorių dar perliejome vienas kitą pagiežingais žvilgsniais. Alvicijus nuėjo prie savo šutvės, o aš į vonios kambarį. Ten nusirengiau ir įlipau į karštą vonią. Prakeiktas Alvicijus. Bet vilką mini, vilkas čia. Širma skyrusi mane nuo visko nulėkė lyg plunksna į šoną. Ten buvo Alvicijus nešinas kažkokiu maišu.

-         Manai gali mane žeminti rektoriaus akivaizdoje, suski?! - jis suriko ant manęs. - Manai turi teisę mane liesti?!

-         Eik tu pisti nuo manęs, Alvicijau! - surikau ant jo.

-         Vaje kokie žodeliai. Gal užsičiaupsi pagaliau. Turim tau staigmeną.

Tada dar nesuvokiau, ką jie ketina padaryti. Ar tai, ką padarė. Alvicijus priėjęs prie mano vonios pakėlė maišą ir tai kas man krito ant galvos buvo siaubas kokį sunku nupasakoti… Tai buvo žemės ir… katino lavonas! Viskas sukrito į mano vonią ir man ant galvos, o Alvicijus ir jo sėbrai juokėsi išsijuosę. Aš ėmiau klykti nesavu balsu ir iššokau iš vonios, griebiau rankšluostį nuo kėdės ir greitai apsivyniojau aplink klubus.

Alvicijus raitėsi iš juoko, bet aš visas balau iš pasibaisėjimo.

-         Galvoji nematėme, ką veikei su tuo pienburniu Gabrieliumi sode? A? - tarė Emidijus. - Pasakysim rektoriui, kad laidojai KATINĄ pagal žmonių liturgiją!

-         Tai melas! - surikau.

-         Kas TAVIMI tikės?! - juokėsi Alvicijus. - Tik jau ne rektorius.

Jie išėjo juokdamiesi, o aš stovėjau visas žeminas ir dar pasibaisėjęs jų poelgiu. Pakviečiau tarnaitę, kad paruoštų man naują vonią. Tai ilgai neužtruko, nes ji jau ruošė kitiems vonias. Tryniau nuo savęs visą purvą ir muilavau plaukus, kad išplauti visą bjaurastį. Baigęs apsirengiau ir išėjau į koridorių. Tų velnių ten nebuvo, bet Aurelijus nutvėrė mane už rankos ir nutempė pas Stefaną.

-         Džiulianai, tu rakštis subinėj! - suriko Stefanas. - Negana muštynių, bet dar ir pažeidi bažnyčios įstatymus! KAS PO VELNIŲ LAIDOJA GYVULIUS SU ŽMONIŲ LITURGIJA?!

-         Tai melas! Mes jį užkasėme ir tiek! Geriau pažiūrėkit, ką daro Alvicijus! Tą lavoną iškasė ir man įmetė į vonią!

-         Tavo fantazija, de Lombardo, jau peržengia visas ribas! - tarė Aurelijus. - Ką daryti su tavimi?! Tu visiškas beprotis!

Stefanas irgi turėjo lazdų savo kabinete tad jis taip ėmė man trankyti per nugarą, kad lūžo tas jo pagalys. O aš jau nebejutau nieko - toks buvo skausmas. Jis trenkė mano galvą į sieną kelis kartus kol pajutau karštą kraują tekantį mano kakta ir lūpomis.

-         Stefanai, jei jį užmušime įsikiš pats popiežius. - susirūpinusiu balsu tarė Aurelijus.

-         Viskas ko aš trokštu ir yra jo mirtis! - Stefanas rėkė. - Man jau atsibodo jo dramos! Dramų karalius!

Aurelijus sustabdė Stefano ranką ir papurtė galvą. Seminaristo mirtis būtų didelis skandalas. Pats Stefanas lėktų iš vyskupo sutanos ir Aurelijus kaip bendrininkas netektų pareigų. Tad tik tai mane saugojo nuo mirties. Žiūrėjau į du besivaidijančius velnius lyg skudurinė lėlė atsirėmęs į sieną.

-         Siųsk jį poilsio į kambarį. - tarė Aurelijus. - Tegul išsilaižo žaizdas. Po to vėl galėsi mušti.

-         Gal ir tavo tiesa, Aurelijau. Lai apsigydo kelias dienas, bet paskui lupsiu kaip šunį ir nesigailėsiu. Gerai, kad niekas juo seniai nebetiki. Galvos nusirideno nuo laiptų.

-         Vargu ar taip atrodytų nusiridenęs nuo laiptų. Jo nugarą jau taip buvau išdaužęs, o dabar bus juoda kaip ir jo akys.

-         Nekenčiu juodaakių. - nusispjovė Stefanas. - Jie visi melagiai.

-         Bet ir sakoma, kad lyderiai. Manau vertėtų jo pasisaugoti.

-         Dar ko! Saugotis tokio nupiepusio suskio! Kai sužinojau, jog gimė neišnešiotas nesistebėjau jį pamatęs: susna ir tiek. Gerai. - numojo ranka Stefanas. - Nuvesk į kambarį. Gal ir gerai sakai.

Aurelijus patempė mane už rankos ir išvedė į koridorių. Nuvedęs į kambarį numetė ant lovos ir išėjo trenkdamas durimis. Kiek laiko pragulėjau taip neatsimenu. Tik išgirdęs atsiveriant duris ir pamatęs Gabrielių su Leonardu atsipeikėjau. Gabrielius pribėgęs prie mano lovos perbalo.

-         Džiulianai, ką jie tau padarė šį kartą?!

-         Mušė… - atsakiau ir nepažinau savo balso.

Gabrielius pasiuntė Leonardą vandens. Pastarasis greit sulakstė. Mano mylimasis nuplovė kraują nuo kaktos ir lūpų. Bet man tebeskaudėjo.

-         Bet tu pats sukėlei muštynes, Džiulianai. - tarė Gabrielius.

-         Jis to nusipelnė. - atsakiau.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą