Roma,
Italija.
Po kelių savaičių, jau stojus 1517-iems, susirgau. Man sukilo aukšta temperatūra ir nebegalėjau atsikelti iš lovos. Gabrielius nuskubėjo tą rytą pas gydytoją, o kol jis jį atves į mano kambarį įsiveržė Stefanas.
- Lodorius prakeiktas! – užbaubė Stefanas. – Mauk į paskaitas ir, kad nematyčiau lovoje. Dar ko nesusigalvos! Drybsoti lovoje.
- Aš sergu... – vos ištariau ir nusičiaudėjau. – Šį kartą manęs nepriversite.
- Sirgti jis užsimanė. Nors ir maru sirk – eisi į paskaitas!
Laimei tuo tarpu grįžo Gabrielius su gydytoju. Gydytojas buvo mano viltis.
- Džiulianas visas dega. – tarė gydytojas patikrinęs mano kaktą. – Jis turi likti lovoje.
- Tai man taip ir leisti jam drybsoti?! – sušuko Stefanas. – Visiška beprotystė. Pastatyk jį ant kojų tuojau ir, kad eitų į paskaitą.
- Deja, ne taip viskas veikia, vyskupe. – atsakė gydytojas šaltai. – Jam reikės gulėti lovoje kol karštis nukris. Manau tai maliarija.
- Maliarija? Tokiu oru? – nusišaipė Stefanas. – Kad jus visus velniai nujotų. Gabrieliau, mauk į paskaitą.
Gabrielius išbėgo nieko nelaukęs, o Stefanas dar paburnojęs irgi išėjo, nes su gydytoju jis nedrįso labai jau ginčytis. O gydytojas buvo atsinešęs šalto vandens ir šluosčių, kurias sušlapinęs uždėjo man ant kaktos. Tai viskas ką jis galėjo padaryti... Nors jis ir pasiliko su manimi bet greitai pradėjau kliedėti. Mačiau savo tėvus kambaryje, kurie atrodė susirūpinę, nors gyvenime jų tokių nesu matęs. Mačiau ir vargšą katiną bėgiojantį grindimis. Perkaitusios smegenys žaidė su manimi kol užmigau.
Atsibudęs jau pamačiau Gabrielių ir vis dar sėdintį gydytoją, kuris vis keitė šluostes ant mano kaktos. Nors Gabrielius ir norėjo perimti viską, gydytojas neleido ir liko kambaryje.
Taip pragulėjau apie tris dienas kol karštis nukrito ir jau galėjau atsikelti iš lovos. Stefanas tai sužinojęs iškart liepė man grįžti į paskaitas. Nors dar nesijaučiau stiprus sėdėti auditorijoje. Bet Stefanas prigrasino užmušiąs mane jei neisiu. Todėl po tų trijų dienų apsivilkau sutaną ir nuėjau į teologijos paskaitą. Alvicijus su savo šutve dabar turėjo peno patyčioms.
- Bene maru buvai susirgęs, de Lombardo. – juokėsi Alvicijus.
- Ne tavo sušiktas reikalas. – atsikirtau.
- Vaje, aršus kaip visada. – toliau raitėsi iš juoko Alvicijus. – Nekelk čia savo ilgos nosies. Oi ne. Jeigu mokytojas užriks ant tavęs, dar susirgsi iš sielvarto. Cha, cha, cha.
Aurelijus įėjęs nutildė visus. Man kliuvo daug klausimų, į kuriuos negalėjau atsakyti, nes sirgau ir negalėjau mokytis. Aurelijus tyčia buvo primokytas Stefano, bet laimei nemušė. Tačiau paliko mane po paskaitos.
- Nesugebi atsakyti nė vieną klausimą, de Lombardo. – užsipuolė Aurelijus.
- Aš sirgau. Negalėjau mokytis. – šaltai jam atsakiau.
- O man nusispjaut kur tu buvai. Sirgai ar pragare buvai – privalai atsakyti jei klausiu.
- Pragare aš ir dabar esu. – pažvelgiau į jį. – Nereikia man kasdien to priminti.
- Elgiesi taip lyg tu čia viską valdytum. Žinai, manęs tu čia nešokdinsi. Maukis kelnes.
- Nepriversit. – pakėliau smakrą. – Man jau nusibodo Jūsų prievarta.
- Lyg man rūpėtų. Ateik čia, de Lombardo.
Tai taręs griebė man už rankos. Aš bandžiau išsilaisvinti, bet jis griebė man už kitos rankos. Dar bandžiau jam spirti, bet jis parklupdė mane ant grindų. Pasiėmęs lazdą nuo lentos kelis kartus sušėrė man per nugarą ir pakėlė sutaną. Nutraukęs kelnes sugrūdo savo kotą į mano išangę ir suklikau nesavu balsu iš skausmo. Keikiau jį mintyse ir žadėjau ateityje atkeršyti. Pats suprato, kad taip manęs neišpis. Tad paseiliojęs pirštus sudrėkino mano subinę ir tik tada jau buvo pakenčiama kentėti.
Užbaigęs dar gerai su ta pačia lazda išdaužė mano subinę ir paleido eiti savais keliais. Susitvarkiau drabužius ir išsliūkinau iš auditorijos. Skaudėjo visur: subinė, pečiai, siela ir analinė anga. Nuėjau į valgomąjį pavalgyti, kur visi jau ėdė. Pasiėmiau ir aš šį tą suvalgyti. Prisėdau prie Leonardo ir Gabrieliaus stalo.
- Aurelijus vėl tave... – pradėjo Leonardas.
- Jis mažiau bjaurus nei Stefanas. – atsakiau. – Nors ta lazda ir skaudžiai kerta per nugarą, bet jis nedrįsta manęs daugiau žaloti kadangi Stefanas nori manęs sau vienam.
- Koks tai jausmas kai tave... prievartauja? – paklausė Leonardas.
- Nenorėk sužinoti. – mečiau jam. – Susikišk pagalį į šikną be jokio skysčio ir žinosi.
- Džiulianai, tu piktas. – tarė Gabrielius. – Prašau neišsiliek ant Leonardo. Jis nekaltas.
- Tai geriau tegul neklausinėja durnų klausimų. – pradėjau valgyti.
Baigę valgyti nuėjome į apologetikos paskaitą. Sėdėjau tyliai, bet mokytojui vis tiek užkliuvau. Negalėjau atsakyti ir į jo klausimus dėl praleisto mokslo. Na šitas manęs nekankino ir paleido visus po paskaitos. Vakarinėse Mišiose sėdėjau tyliai ir galvojau apie savo ateitį. Meldžiausi Dievui prašydamas mane išgelbėti iš šitų kančių, bet pasibaigus Mišioms jokio atsakymo negavau.
Su Gabrieliumi grįžome į savo kambarį ir ten užsidarėme nakčiai. Nusivilkau drabužius ir Gabrielius jau pastebėjo naujas mėlynes ant mano nugaros.
- Džiulianai, gal pakviesti gydytoją?
- Nereikia. – atsakiau. – Juk ne pirmą kartą esu primuštas. Išgyvensiu.
- Bet juk tau skauda...
- Koks skirtumas. – tariau piktai. – Seminarija ir yra vienas skausmas. Lyg neištverčiau... Kam tai rūpi.
- Man rūpi, Džiulianai. – tarė Gabrielius. – Tu man esi svarbiausias.
Gabrielius švelniai priėjęs apkabino mane. Jo pirštai atsargiai lietė mano mėlynes, bet jutau skausmą net ir nuo tokių lengvų prisilietimų.
- Tu ir vėl draskeisi. – tarė Gabrielius. – Ar tebeturi pirštines, kurias atidaviau?
- Žinoma turiu. Bet man palengvėja suleidus nagus į odą.
- Taip neturėtų būti... Džiulianai, leisk tavimi pasirūpinti. Gulkis į lovą ir paduok pirštines.
Ištraukiau pirštines iš po lovos ir atsiguliau. Gabrielius užmovė man jas ant rankų ir pabučiavo į lūpas. Paglostė skruostus ir nusišypsojo.
- Tau jau kalasi barzda, Džiulianai. - tarė. – Jau nebesi vaikas.
- Nė nepastebėjau per tuos visus vargus. – liūdnai atsakiau ir paliečiau savo skruostą. – Nesiskusiu. Tegul tyčiojasi toliau... kas man.
- Daryk kaip nori, bet Alvicijus ras progos pasityčioti iš visko.
- Aš jo taip nekenčiu. – suurzgiau. – Kad jį velniai pragaran nujotų.
- Vėl burnoji prieš Dievą, Džiulianai. Nusiramink ir išsimiegok. Gerai?
Gabrielius atsistojo nuo mano lovos ir nuėjo į savąją. Paliečiau savo skruostus, bet pirštines nieko nejaučiau. Nė nepastebėjau savo pokyčių ir neturėjau nei kada jais pasidžiaugti, nei pamatyti. Ko gero Stefanas tai pastebėjęs tik daugiau lįs prie manęs. Juk jam turbūt nerūpi ką prievartauti. Ech kada ateis ta keršto valanda...?
Užmigau su tokiomis mintimis. Kaip ir kiekvieną naktį. Nieko čia naujo. O va Alvicijui bus nauja patirtis mane žeminti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą