Roma,
Italija.
Šiandien buvo laisvadienis nuo paskaitų ir galėjome daryti ką norėjome. Mes su Gabrieliumi praleidome kelias valandas vienas kito glėby. Išalkę nuėjome į valgomąjį, kur pavalgėme. Aišku iš manęs visi tyčiojosi kaip galėdami, bet stengiausi nekreipti dėmesio.
Po pietų nuėjome į sodą nors ir buvo šalta. Mums besėdint ant suoliuko prie mūsų priėjo pilkas katinas. Kaip jis pakliuvo į sodą galėjome tik spėlioti. Paglosčiau jam nugarą ir jis išsirietė prašydamas dar glamonių. Gabrielius pakėlė katiną ir užsodino man ant kelių. Glostėme jį kol pastarasis ėmė murkti.
Alvicijus su savo šutve irgi atsivilko į sodą. Pamatę, kad mes su Gabrieliumi turime katiną, ėmė kibti prie mūsų.
- Neūžauga įsitaisė katiną! - ėmė šaukti jis. - Oi kas bus kai sužinos rektorius. Seminarija ne gyvūnų prieglauda!
- Užsičiaupk, Alvicijau! - užrikau ant jo. - Žiūrėk savo reikalų!
Alvicijus įsiutęs griebė man už peties ir truktelėjęs nustūmė mane ant žemės. Katinas pabėgo į krūmus slėptis. Gabrielius atsistojo prieš Alvicijų.
- Ko tu kabinėjiesi, Alvicijau?! - suriko Gabrielius.
- O tik pažiūrėkit! Prabilo Džiuliano kekšius! - juokėsi Alvicijus.
- Pasižiūrėk geriau pats kam čiulpi! - surikau ant Alvicijaus.
- Tu dar drįsti savo spermos pilna burna kalbėti?! - Alvicijus skaudžiai griebė man už rankos ir pastatė ant kojų bei trenkė man per veidą.
- Alvicijau, liaukis! - šaukė Gabrielius.
- Arba kas? - Alvicijus tebelaikė mane. - Kam TU pasiskųsi?! Rektoriui? Nejuokink.
Tiesa ta, kad mes niekam negalėjome skųstis. Gabrielius griebė mane už kitos rankos ir ėmė tempti į save. Alvicijus tempė mane į savo pusę.
- Paleisk, Džiulianą! - rėkė Gabrielius.
Alvicijus patraukė mane stipriau ir vos nenugriuvau ant žemės. Jis parklupdė mane ant kelių.
- Čiulpk, rektoriaus kekšiau. - tarė Alvicijus. - Juk tik tai ir temoki. Nagi!
- Užsičiaupk, Alvicijau! - Gabrielius pastatė mane ant kojų.
Mums besivaidijant į sodą įlėkė pats Stefanas. Kažkas jau buvo nulėkęs paskųsti apie konfliktą. Rektorius žaibuodamas akimis nužvelgė visus.
- Kas čia dabar dedasi?! - suriko ant visų.
- Rektoriau, Džiulianas įsitaisė katiną. O juk seminarijoje gyvūnų laikyti negalima. - padlaižiaudamas tarė Alvicijus.
- Kur tas padaras?! - vėl sušuko Stefanas.
Alvicijus parodė pirštu į krūmus. Stefanas nuėjo prie krūmo ir ištraukė katiną už sprando. Papurtė gyvūnėlį ir šis ėmė šnypšti.
- Džiulianai, tu man jau per akis įkyrėjai! Blusas dabar tempi į seminariją! - Stefanas užriko ant manęs. - Dar ir muštynes čia rengi!
Stefanas trenkė į gyvūnėlį į sieną ir šio gyvenimas baigėsi. Pamačiau tik kaip iš pražiotos burnytės pasipylė kraujas. Stefanas numetė jo kūną ant žemės ir priėjo prie manęs.
- Dabar paimk tą blusų maišą ir nešk lauk iš seminarijos! Matai ką padarei!
- Aš nieko nepadariau ir nenešiu jo niekur! - ašaros ėmė tekėti mano skruostais. - Tai Jūs jį nužudėte!
- Ne aš, de Lombardo! O TU! - jis bedė pirštu į mane. - Staigiai išvalai sodą ir dink man iš akių.
Stefanas išėjo iš sodo su Alvicijumi ir jo šutve. Likome mes su Gabrieliumi. Aš verkiau daugiau dėl katino nei savęs. Gabrielius nuėjo į sodininko pašiūrę ir atnešė kastuvą. Jis ėmė kasti duobę, o aš paėmiau vargšo gyvūnėlio lavoną ir verkdamas atnešiau prie duobės. Paguldžiau jį į duobę ir pats paėmęs kastuvą iš Gabrieliaus užkasiau. Gabrielius mane apkabino ir pabučiavo į šlapią skruostą.
- Rektorius baisus žmogus… - tarė Gabrielius.
- Aš jam atkeršysiu už viską. Vieną dieną jis rėks mano vardą prašydamas atleidimo. - pagiežingai tariau.
- Džiulianai, nekalbėk taip. Tai baisi nuodėmė.
- O nužudyti nekaltą padarą ne nuodėmė?! Jis degs pragare!
- Baik. Eime iš čia.
Gabrielius mane išsivedė iš sodo ir parvedė į kambarį. Neištvėriau ir ėmiau keikti Stefaną. Rėkiau, spardžiau spintą, verkiau ir dėjau jį į šuns dienas.
- Džiulianai, tu nieko nepakeisi. Jis rektorius ir vyskupas. - Gabrielius bandė mane nuraminti.
- Šūdas jis ne vyskupas! Prakeiktas žudikas! Aš viską padarysiu, kad jis sumokėtų už VISKĄ!
- Ką tu padarysi? Esi tik seminaristas.
- Vieną dieną nebebūsiu seminaristas. O tada jis labai galėsis už viską ką man padarė. – mečiau knygą į sieną. – Eina jisai šikt.
- Aš nežinau ar tu tapsi kardinolu... Bet jeigu visgi tau pasiseks, vis tiek negalėsi keršyti.
- Galėsiu. – surikau. – Tada pasiųsiu į kokią skylę, kur bus paprastas kunigas geriausiu atveju, o jei ne ekskomunikuos popiežius jį kai papasakosiu ką jis čia pridirbo.
- Galėsi kai būsi kardinolas. Bet dabar tu beteisis čia... kaip ir aš... kaip ir Leonardas ar kiti. – Gabrielius bandė mane apkabinti, bet atstūmiau jį.
- AŠ NEBEGALIU TAIP KENTĖTI. Man nusibodo čiulpti jo bybį ir daryti tai ką jis liepia. – surikau. – Kiek tai gali tęstis?
- Tai tęsis dar porą metų... Džiulianai, jau nebedaug liko. Po seminarijos turėsi savo parapiją ir galėsi ramiai gyventi.
- Dievas man nelėmė ramaus gyvenimo. – prisėdau ant lovos. – Nežinau kaip visi sužino, jog gali mane pisti dieną naktį, tai tarsi lyg ant mano kaktos būtų užrašyta, kad esu pasileidėlis.
- Tu toks nesi, Džiulianai... – Gabrielius prisėdo šalia ir paglostė mano skruostą. – Jeigu tavęs niekas niekada nemylėjo, tai bent atmink, kad aš myliu. Gal ir nesuteiksiu tau visos meilės kiek jos trūksta, bet bent jau galiu pasistengti.
- Aš būsimas kunigas. Mane gali mylėti tik Dievas, bet ir tai abejoju ar jis mane tokį gali mylėti...
- Neabejok tuo, Džiulianai. – Gabrielius apglėbė mano pečius. – Dievas myli mus visus.
- Nori pasakyti ir Stefaną? Alvicijų? Aurelijų? – piktai pažvelgiau į jį.
- Nežinau... ką aš galiu žinoti. – patraukė pečiais Gabrielius. – Mes niekada nesužinosim kuriuos myli Dievas. Bet jei jis teisingas, vieną dieną Stefanas sulauks atpildo.
- Jo atpildas būsiu aš. – suurzgiau. – Jis nudvės nuo mano rankos.
- Nekalbėk taip, Džiulianai... Baik. Kačiukas tesiilsi ramybėje, o Stefaną tegul teisia Dievas.
- Aš padėsiu Dievui jį nuteisti. Pamatysi. Kad ir kur būtum išgirsi apie jo fiasko.
Gabrielius nieko nebeatsakė. Tik užčiaupė mano burną bučiniu. Jo liežuvis susipynęs su manuoju mane nuramino. Užsilipau ant jo ir ėmiau bučiuoti jo kaklą kol atsegiau dantimis jo sutanos sagas.
Šį kartą aš užsilipęs ant jo tenkinau savo aistras, o jis negalėjo atitraukti akių nuo manęs. Jo rankos lietė mane ir svaigau iš laimės...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą