Roma,
Italija.
Šiandien buvo skirta vesti Mišias repeticijoje. Laimei to kryžiaus nebereikėjo nešti. Bet Stefanas su Aurelijumi stebėjo mane kaip vanagai. Mano balsas drebėjo kalbant, bet laimei niekur nesuklydau. Tačiau Stefanas po repeticijos mane išsikvietė į savo kabinetą vis tiek. Nuėjau drebančiomis kojomis, nes žinojau, jog jis vėl mane koneveiks ir dar nežinia ką padarys.
- Mišias atlaikei puikiai, popiežiui pasirodei puikiai. – pradėjo Stefanas. – Ką rezgi?
- Nieko aš nerezgu. – atkirtau.
- Nemeluok. – trenkė kumščiu per stalą Stefanas. – Tu visada kažką rezgi ir prisiekiu Dievu atsiimsi už visas pinkles.
- Neprisiekinėkite Dievu, nes jis Jums nepadės.
- Vėl statai akis prieš mane, de Lombardo. – jis suurzgė. – Nieko tu nepasimokai. Kas iš to jei vėl tave prilupsiu? Vis tiek vaidinsi čia nežinia ką.
- Aš nieko nevaidinu. Tiesiog stengiuosi išgyventi. – atsakiau jam ramiai.
- Neišgyvensi. – nusijuokė Stefanas. – Jei ir tapsi kunigu, pasistengsiu, kad būtum nusiųstas kur nors toli ir pamirštas.
- Dar pažiūrėsim.
- Nedrįsk čia man statyti akis. – Stefanas atsistojo ir priėjo prie manęs.
- Palikite mane ramybėj vieną kartą. Mišias atlaikiau kaip reikia. Ko dar Jums reikia iš manęs? – sušukau.
- Nepaliksiu tavęs ramybėj tol kol netapsi nuolankus. – Stefanas timptelėjo mano plaukus ir skėlė antausį. – Kada tu suprasi, kad prieš vyskupą rodai ožius.
- Aš Jums niekada nenusileisiu. – pakėliau smakrą. – Nesitikėkite, kad leisiu save žeminti. Tuo labiau visų seminaristų akyse.
- Darysiu su tavimi, ką tik trokštu, de Lombardo. – jis sušnypštė man į ausį. – Ir nė nebandyk kam skųstis. O už tai nudirsiu odą dar tau gyvam esant.
Stefanas parklupdė mane ant kelių ir liepė jam nučiulpti. Žinojau, kad tas iškvietimas į jo kabinetą nesibaigs kitaip. Padariau kaip lieptas, nes kitaip būtų tikrai užmušęs mane. Rektoriaus kekšius – tai buvo tiesa. Ir seminaristai nemelavo tyčiodamiesi iš manęs. Liepęs viską nuryti išgynė mane lauk iš kabineto. Mane ėmė pykinti ir nuėjau į tualetą. Išsivėmęs pasijutau geriau fiziškai, bet ne dvasiškai.
Ėjau koridoriumi pats nežinau kur. Sode buvo per šalta sėdėti, tad pasukau į bažnyčią. Tikėjausi susitikti tėvą Feručijų. Kol sėdėjau ir meldžiausi jis atėjo ir prisėdo prie manęs. Tas senukas tikrai buvo Dievo siųstas. Jis visada atsirasdavo kai man jo reikėdavo.
- Džiulianai, girdėjau popiežiui palikai gerą įspūdį. – prabilo Feručijus.
- Tikiuosi, jog taip ir buvo. – atsakiau.
- Gal tau ir pavyks kažko pasiekti, nors atmink, kad trokšti karjeros aukštumų yra nuodėminga.
- Koks skirtumas... Rektorius manęs nekenčia ir niekada nepasieksiu to, ko trokštu. – jaučiausi nusivylęs viskuo.
- Nors būtum tikrai geras kardinolas. – nusišypsojo Feručijus.
- Tikrai taip manote? – atsisukau į jį.
- Na, už Stefaną būtum geresnis visomis prasmėmis. Girdėjau ir Mišias atlaikei gerai. O tai labai svarbu. Mišios tai pagrindinė tavo pareiga.
- Man sunkiausia giedoti. Aš nemoku...
- Išmoksi. – ramino mane Feručijus. – Nebuvo lengva ir man. Tiesiog praktikuokis ir viskas pavyks.
- Jei tai būtų taip lengva... – atsidusau. – Aš tam nė laiko neturiu.
- Turi rasti laiko. Žinau, kad myli Gabrielių ir jam skiri visą laisvą laiką, bet... jūs nebūsite kartu. Juk tai supranti?
- Suprantu. Mus išskirs po seminarijos. Ir nežinau kaip tai reikės ištverti. Jis man daug reiškia šitoj skylėj.
- Žinau, Džiulianai, bet tau negalima jausti tokių jausmų. Ar supranti?
- Man tas pats. Galiu ar negaliu. Aš jį myliu. – atsakiau. – Tik esu bejėgis kovoti už tą meilę.
- Pasidžiauk tuo kol gali. Nes vėliau teks gyventi vienatvėje.
- To labiausiai ir bijau, tėve. – užsidengiau veidą rankomis. – Aš nenoriu vienatvės.
- Deja, toks kunigo gyvenimas. – Feručijus palietė mano petį.
- Aš su tuo nesitaikstysiu. – atsistojau. – Kad ir kas nutiktų, nebūsiu aš kažkoks vienuolis. Vis tiek rasiu būdų praskaidrinti tą vienumą.
- Džiulianai...
- Ša. Daugiau nenoriu nieko girdėti.
Palikau bažnyčią ir grįžau į seminarijos koridorius, kur iš manęs juokėsi seminaristai. Atrodė lyg būtų girdėję mano ir Feručijaus pokalbį. Perliejau juos visus neapykantos žvilgsniu ir keli atsitraukė. Netroškau klausytis jų patyčių. Patraukiau į savo ir Gabrieliaus kambarį. Gabrielius skaitė knygą lovoje. Užtrenkiau garsiai duris ir atsisėdau ant savo lovos.
- Nutiko kas nors, Džiulianai. – paklausė Gabrielius.
- Kaip ir visada. – piktai atsakiau. – Tie seminaristai...
- Jie visada plaks liežuviais, Džiulianai. – Gabrielius padėjo knygą ant palangės. – Bet aš tave myliu ir visada tave mylėsiu.
- Mūsų meilė netruks amžinai. – atkirtau. – Ir tu tai žinai geriau negu aš.
- Tuomet amžinai tave mylėsiu, kad ir kur bebūčiau ir kas bebūčiau. – Gabrielius atsisėdo šalia manęs.
- Kankinsiesi, Gabrieliau. – atsakiau jam žiūrėdamas į akis. – Ar tu to nori?
- Geriau jau mylėti kančiose nei nemylėti niekada. – jis pabučiavo mano lūpas. – Tu man viskas, Džiulianai.
- Tai žiauru. Nenoriu, kad kentėtum, Gabrieliau. – apkabinau jo kaklą. – Tu nenusipelnei kančių. Tu per daug geras.
- Tai jau mano sprendimas. Mylėsiu tave visą likusį gyvenimą. O dabar juk turime laiko ir galime mėgautis vienas kitu. Bent jau kol galim...
Gabrielius apdovanojo mane karštu bučiniu. Aš negalėjau susilaikyti nuo aistros kai jis buvo taip arti. Gabrielius įlipo į mano lovą ir atsistojo ant kelių. Aš prasagsčiau jo sutaną ir kelnes. Pažvelgiau jam į akis ir lėtai ėmiau laižyti jo kotą. Apžiojau jį visą ir viena ranka smaukydamas čiulpiau. Šitai man patiko ir jaudino. Jaučiau kaip mano kelnėse darosi ankšta ir nustojęs jį maloninti įsilipau į savo lovą. Jis visiškai nuvilko mano sutaną ir likau tik su marškiniai ir kelnėmis. Gabrielius numovė mano kelnes ir pasilenkė, kad nučiulptų ir man. Tai buvo reti atvejai kai gaudavau to patiems pats. Jo burna priėmė mane visą ir jaučiau lyg žaibus rėžiančius mano visą kūną. Neišlaikęs baigiau jam į burną.
Gabrielius apsuko mane ir įsiskverbė į mane iš nugaros. Jo rankos suėmė mano kotą ir su juo žaidė kaip mokėdamas kol baigiau antrą kartą ir kol pats baigė manyje.
Po visko sugulome į lovą ir jis apkabino mane švelniai, bet stipriai.
- Mėgaukimės vienas kitu kol galim. – nukuždėjo jis man į ausį.
- Tai ir darau, mielasis. – atsakiau jam. – Ar turime kur skubėti šiandien?
- Ne. Šiandien buvo tik Mišių repeticiją, per kurią puikiai pasirodei.
- Nelabai puikiai. – nusišypsojau jam. – Nemoku giedoti.
- Ar Stefanas mušė tave už tai?
- Nemušė, bet turėjau jam nučiulpti....
Gabrielius užčiaupė mane bučiniu ir mes vėl ėmė dulkintis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą