Roma,
Italija.
Ta savaitė iki Kalėdų pralėkė labai lėtai. Naktimis mylėjausi su Gabrieliumi, dienomis mane prievartavo Stefanas ir Aurelijus. Nuodėmė po nuodėmės. Ėmiau vis labiau prisirišti prie Gabrieliaus ir tai mane gąsdino.
Na, o šiandien rektorius liepė visiems susitvarkyti ir išsirikiuoti koridoriuje. Visi privalėjome važiuoti į Mišias Vatikane ir po to laukė audiencija pas popiežių.
Koridoriuje visi išsirikiavome ir patraukėme į lauką, kur laukė karietos. Mes su Gabrieliumi ir Leonardu įsėdome į vieną ir tiek tos vietos tebuvo. Vatikaną pasiekėme gan greitai, nes seminarija buvo netoli.
Mišios buvo įspūdingos ir prabangios. Tokių dar nesu matęs, nes niekada čia nesilankiau. Jas laikė pats popiežius Leonas X. Jis dar tik keli metai buvo popiežius. Viskas praėjo be jokių incidentų. Ir po Mišių visus mus nuvedė į popiežiaus audiencijos salę. Labai bijojau, kas ten manęs lauks ir kaip pasirodysiu.
Kalbėjo visi kas kaip bemokėjo. O kai atėjo eilė man, Stefanas perliejo mane piktu žvilgsniu, kad nesugalvočiau pulti popiežiui prie kojų ir rėkti, kad man blogai seminarijoje. Priėjęs pabučiavau popiežiaus žiedą.
- Kuo tu vardu? – paklausė Leonas X.
- Džiulianas de Lombardo, Šventasis Tėve.
- Ir kaip tau seminarijoje? Ar patinka?
- Taip. Man sekasi neblogai ir tai mano vieta, kur ir turiu būti. Esu pirmą kartą Vatikane ir man čia labai patinka, o Mišios buvo tikrai puikios, Šventasis Tėve.
- Džiugu, kad visiems taip patiko Mišios. – nusijuokė popiežius. – Tačiau drįsčiau paklausti, kur save matai ateityje, Džiulianai?
- Šventasis Tėve, aš būsiu laimingas ten kur atsidursiu.
- O kaip save įsivaizduotum jei būtum mano kardinolas?
- Aš... nesu vertas tokių pareigų. - melavau įsijuosęs. – Todėl nedrįstu apie tai net galvoti.
Popiežius ir visi kardinolai ėmė juoktis. Nesupratau, kas čia buvo juokingo, bet stovėjau savo vietoje.
- Tu labai kuklus, Džiulianai. – tarė popiežius. – Man tai patinka. Nes ne visi mano kardinolai yra tokie kuklūs kaip tu.
Kardinolai pradėjo juoktis prisidengę burnas kartu su popiežiumi. Ar tai reiškė, kad tau sudariau gerą įspūdį?
- Prisiminsiu tave, de Lombardo. – nusišypsojo popiežius.
Tuo mano audiencija ir baigėsi. Stefanas stebėjo mane kai grįžau prie visų seminaristų. Spėju gausiu velnių net už gerą elgesį. Po manęs dar ėjo keli seminaristai, bet popiežius nebuvo jais taip susidomėjęs.
Po to dar pasivaikščiojome Vatikane ir bažnyčioje. Grįžome į seminariją gerokai po pietų. Tad pirmiausia visus Stefanas nuvarė valgyti į valgomąjį. Ten visi buvo užsiėmę savo kalbomis ir man nekliuvo patyčių. Sėdėjome prie stalo su Gabrieliumi ir Leonardu.
- Džiulianai, puikiai prisistatei popiežiui. – tarė Leonardas.
- Na, stengiausi... – atsakiau. – Kitaip Stefanas būtų mane užmušęs iš tikrųjų.
- Šventasis tėvas tavimi tikrai susidomėjo. – tarė Gabrielius. – Matau tavęs laukia puiki karjera. Popiežiai iš šios seminarijos dažnai išsirenka tokį kardinolą. Galbūt ir tau pasiseks, Džiulianai.
- Pamatysime ateityje. – atsikandau obuolio. – Dabar turiu pirmiausia tapti kunigu. O tai nebus taip lengva. – nenorėjau Leonardui pasakoti apie savo ateities planus.
Pavalgę išsiskirstėme ir Leonardas paliko mane su Gabrieliumi. Mes grįžome į savo kambarį. Gabrielius nieko nelaukęs ėmė mane bučiuoti į lūpas ir apsivijau rankomis jo kaklą. Apsinuodijau savo mintimis įsivaizduodamas, ką mes veiksime šįvakar. Gabrielius pakėlė mane ir nusinešė į savo lovą ir paguldė. Pats užsilipo ant manęs ir tęsė bučinius. Aš pakėliau jo sutaną, o jis manąją. Liko tik kelnės, kurios trukdė ir jas nusismaukiau, tą patį padarė ir jis. Praskėčiau kojas ir malonumu jį priėmiau. Jis nesiliovė manęs bučiavęs ir buvo labai švelnus. Jo judesiai buvo atsargūs ir ne per greiti tad jutau kaip malonus virpulys apėmė mano kūną.
Po sekso jis vis tiek bučiavo mane ir man tai labai patiko.
- Manau tikrai myliu tave, Gabrieliau. – tariau tyliai jam prie ausies. – Man beprotiškai gera su tavimi.
- Džiulianai, aš tave myliu beprotiškai. – atsakė Gabrielius. – O tavo kūno trokštu kiekvieną savo gyvenimo sekundę. Tu labai gražus... – jis paglostė mano kotą ir atsidusau. – Ir tu reaguoji į mano glamones. O tai svarbiausia.
- Tačiau, kas bus kai baigsime seminariją? – šis klausimas manęs neramino.
- Nežinau, Džiulianai. – liūdnai atsakė jis. – Mes būsime išskirti vienu ar kitu atveju... Man dėl to labai neramu, bet mes nieko negalime dėl to padaryti...
- Norėčiau, kad liktume Romoje. Bet jau galėtume matyti retais kartais. Bet tavęs negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo.
- Kaip ir aš savojo be tavęs. – paglosčiau jo skruostą. – Be tavęs būčiau čia žuvęs, o dabar bent jau galiu kažką mylėti ir turėti šalia. Kažką, kas nemuša manęs.
- Niekada nepakelčiau rankos prieš tave, Džiulianai. – jis pabučiavo mano lūpas. – Niekada. Tu man labai brangus ir mylimas. Negaliu žiūrėti kaip mokytojai tave muša ir tas rektorius prievartauja. Jei tik galėčiau jiems užvožti.
- Vieną dieną jie manęs nebemuš. – atsakiau. – Bet iki to turiu kentėti. Matei, kas buvo kai buvo atvykęs arkivyskupas. Jie mane pavertė kvaileliu ir apjuodino prieš jį. Dabar mano pareiga bus įrodyti arkivyskupui kad nesu toks kokį mane parodė Stefanas.
- Tai bus nelengva. Bet tikiu, kad tave išklausęs vieną dieną suvoks, jog jie melavo. Baisiai melavo, Džiulianai.
- Aš ir gyvenu tik ateitimi. Tikiu, jog joje bus lengviau. Bet bijau netekti tavęs. Taip bijau...
- Džiulianai, kad ir kas nutiktų atmink mane. – Gabrielius pabučiavo mano kaktą. – Kad ir kur bebūtum niekada nepamiršk manęs. Nebent įsimylėsi dar kartą.
- Abejoju ar kada nors dar mylėsiu ką nors kaip tave... Tu mano pirmoji meilė. O pirmoji meilė niekada nemiršta.
- Mūsų likimai nepriklauso nuo mūsų, Džiulianai. O mes dar visai jauni. Valdžia visada suras, kur mus padėti. Tikiu, kad abu rasime kažką po visko. Ir tikiuosi jis tave mylės stipriau nei aš.
- Ne, ne, ne. – papurčiau galvą. – Tu mano širdyje būsi amžinai, Gabrieliau. Visada...
Gabrielius užčiaupė mano burną giliu bučiniu. Suleidau savo pirštus į jo šviesius plaukus ir prisitraukiau arčiau. Galbūt Gabrielius ir teisus. Bet jį bus sunku pamiršti. O tarnauti Dievui dar sunkiau.
Mes dar kartą pasimylėjom. Mums buvo negana vienas kito ir nepajutom kaip naktis slinko. Užmigau jo glėby pusnuogis apsivijęs kojomis jo kojas. Taip troškau, kad ši kalėdinė naktis nesibaigtų niekada. Norėjau jos amžinai. Bet laukė Mišios ryte. Kurias jau turėsiu laikyti aš ir jei susimausiu, Stefanas nuraus man galvą. Užtek to, kad trenkiau jam su kryžiumi per galvą aną kartą. Šį kartą jo nešti man nereikės, bet reikės kalbėti... daug kalbėti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą