Roma,
Italija.
Ekleziologijos paskaita. Įėjome visi trys ir seminaristai pradėjo murmėtis, kad dabar esame debilų trijulė. Bet daugiau užgaulių kliuvo man. Mokytojas nė nekreipė dėmesio į šurmulį. Tik kai visi ėmė per daug šurmuliuoti, nutildė visus ir ėmė kalbėti apie Dievo karalystės santykį. Laimei šis dalykas man gan gerai sekėsi ir nebuvo itin sunkus. Mokytojas kibo su klausimais prie visų. Tad laimei nebuvau aš vienintelis kamantinėjamas.
Po paskaitos mokytojas liepė man pasilikti. Nieko gero nejaučiau. Vėl kažkas bus. Kai visi išėjo, likau vienas su mokytoju. Jis pakvietė prieiti arčiau.
- Reikia pinigų, Džiulianai? – paklausė tiesiai šviesiai.
- Man jų visada reikia. – atsakiau.
- Tuomet žinai ką daryti... – nusišypsojo mokytojas.
Šis mokytojas nebuvo žiaurus. Dažnai jį tenkindavau ir jis negailėdavo pinigų. Dažniausiai jam užtekdavo oralinio. Dariau tai vardan ateities, kurioje būsiu laisvas. Priėjau arčiau ir atsiklaupiau ant kelių. Jis pats prasagstė savo sutaną ir išsitraukė savo kotą. Pažvelgiau jam į akis ir supratau, kad niekur nesidėsiu. Suėmiau rankomis jo pasididžiavimą ir ėmiausi darbo. Bent jau su juo nebuvo taip bjauru kaip su Stefanu ar Aurelijumi.
Baigęs nusivaliau lūpas ir ištiesiau ranką prašydamas pinigų. Mokytojas iš kišenės ištraukė kelis dukatus ir padavė man.
- Geriau kai pats sutinki. – tarė mokytojas. – O žinai kas būna kai nesutinki su rektoriumi. Džiulianai, būtum geras kunigas, bet... na esi kekšius ir tiek. Per daug gražus būti kunigu. – jis palietė mano smakrą ir paglostė. – Gražus kaip lėlė, bet nuodėmingas kaip pats velnias. Gali eiti.
Nieko jam nesakiau. Įsidėjau pinigus į kišenę ir išėjau iš auditorijos. Koridoriuje manęs laukė Leonardas ir Gabrielius. Jie klausiamai žiūrėjo į mane.
- Nieko blogo. – atsakiau. – Tiesiog... darau tai ką reikia daryti, kad išgyvenčiau.
- Mane gąsdina tavo žodžiai... – atsakė Gabrielius.
- Pamiršk. – tariau. – Gavau kelis dukatus ir taip artėju prie laisvės.
- Už ką tau jis moka? – pasidomėjo Leonardas.
- Už jo pimpalo čiulpimą. – piktai atsakiau. – Ką aš galiu daryti daugiau pas valdžią? Ar jie man moka, arba prievartauja. Nedidelis skirtumas.
- Džiulianai, taip daryti negalima... – susirūpino Leonardas. – Tai baisi nuodėmė.
- Aš savo nuodėmių jau neišpirksiu niekada. – atsakiau. – Galite eiti. Aš eisiu pas tėvą Feručijų.
Jie nuėjo susirūpinę manimi. O aš patraukiau į bažnyčią. Feručijus sėdėjo ant suolo ir meldėsi. Priėjau prie jo ir užkalbinau.
- Kas nutiko, sūnau mano? – paklausė Feručijus.
- Noriu išpažinti savo nuodėmes. – atsakiau ir prisėdau šalia.
- Klausau tavęs, Džiulianai.
- Aš pats kaltas, kad mane visi kankina... nes parsiduodu pats už pinigus mokytojams. O jų man reikia nusipirkti kardinolo kepurę. Taip pat abejojau savo pašaukimu ir Dievu. Nusigręžiau nuo jo ir netikėjau. Taip pat įsimylėjau Gabrielių Ajelo. Permiegojau ir su juo. Kodėl nuolat rektorius mane prievartauja? Nes nesugebu nusileisti jam ir tai jį siutina. Aš pats esu dėl visko kaltas ir labai galiuosi tai darydamas. – išliejau viską Feručijui.
- Tavo nuodėmės labai sunkios, Džiulianai. Bet atleidžiu tau jas. Tavo didžiausia bėda yra išdidumas ir puikybė. Jeigu išmoksi jų atsikratyti – viskas gali pasikeisti.
- Bet kaip man išsilaisvinti iš Stefano nagų jeigu neturėsiu pinigų ir netapsiu kardinolu? – suaimanavau.
- Pirmiausia pasistenk jo daugiau nesiutinti.
- Kad jis siunta ant manęs net jei ir būnu nuolankus. Tuo labiau – dar daugiau tyčiojasi. Pasakė, jog šventuoju vis tiek nebūsiu.
- Tai ir nėra tavo tikslas, Džiulianai. – atsiduso Feručijus. – Turi gerai mokytis, būti nuolankus, kuklus ir daugiau nemiegoti su kitais vyrais.
- Lengva Jums tai sakyti. – kiek pyktelėjau. – Aš nekeliaklupsčiausiu prieš Stefaną!
Nesulaukęs jo atsakymo atsistojau ir greitai palikau bažnyčią. Buvo jau vakaras ir saulė leidosi, o aš pėdinau į savo kambarį. Nenoriai bet neturėjau kur dėtis. Jei tokiu laiku mane kas ras koridoriuje – vėl klius.
Gabrielius sėdėjo su knyga ant lovos ir žvakės liepsna apšvietė jo veidą. Priėjau prie jo ir atsiklaupiau prie jo kojų. Aš jo ėmiau ilgėtis net ir trumpam išsiskyrus. Tiesą sakant bijojau įklimpti į tokius nepažįstamus jausmus. Jie vis tiek niekur nenuves. O sudaužytos širdies negalėčiau ištverti.
Gabrielius užvertė knygą ir padėjo į šoną. Suėmė mano veidą delnais ir švelniai paragino stotis. Atsistojau ir prisėdau šalia, padėjau galvą ant jo peties. Gabrielius apkabino mane per pečius ir pabučiavo į galvą.
- Džiulianai, kur tu įsivėlęs? – pagaliau prabilo Gabrielius.
- Niekur. – sumelavau.
- Meluoji. Sakyk tiesą, Džiulianai. Prašau. Manimi gali pasitikėti.
- Aš renku pinigus, kad nusipirkti kardinolo vietą Vatikane... – atsakiau nežiūrėdamas jam į akis. – Tai vienintelis būdas atkeršyti ir išsilaisvinti, Gabrieliau.
- Džiulianai, tau visai protas pasimaišė?!- sušuko Gabrielius ir papurtė mane. – Tu nežinai, kur veliesi. Tu dar net ne kunigas... Čia baisus dalykas. Tai net neįmanoma.
- Viskas įmanoma. – nukirtau. – Man tereikia įtikinti arkivyskupą, kad nesu toks kokį mane parodė Stefanas, kažkaip susitikti su popiežiumi ir įrodyti, kad esu tinkamas būti kardinolu.
- Tai NEĮMANOMA, Džiulianai. – Gabrielius žiūrėjo į mano akis persigandęs. – Kaip tu ketini susitikti su popiežiumi?
- Kalėdos jau greit. – atsakiau. – Visa seminarija važiuos į Vatikaną. Ten visi gausime audienciją pas popiežių. Ir kai bus mano eilė kalbėti – būsiu nuolankus ir kuklus, išaukštinsiu jį ir taip pasėsiu sėklą jo galvoj.
- Tu pakvaišai, Džiulianai! Kokia tikimybė, kad jis tave įsimins?
- Na, gal ir nedidelė. Bet mano pirminis tikslas yra arkivyskupas. Duosiu jam pusę visų santaupų, o jis juk pažįsta kardinolus Vatikane. Taip gausiu prieigą prie kokio kardinolo. O pastarasis užtars mane popiežiui geru žodžiu. Jam duosiu kitą dalį pinigų.
- O kokia tikimybė, kad tu neiššvaistysi visų pinigų niekams? Galbūt popiežius nė nenorės tavęs skirti kardinolu?
- Juk sakiau, kad per audienciją pasistengsiu, kad mane įsimintų! – sušukau.
- Tai beprotybė. Tu nežinai, kur kiši savo snukutį. Tau gali baigti ekskomunikacija.
- Gabrieliau, to nebus. Aš viską esu apskaičiavęs. Pamatysi kaip popiežius susižavės manimi. Ir visa kardinolų kolegija. Labai greit būsiu laisvas ir dirbsiu Vatikane.
- Bijau, kad prarasi pinigus ir nieko nepeši, Džiulianai. Tu jau įklimpęs labai giliai į šitą košę... Nežinau kaip tau padėti.
- Nepadėsi. Tai mano kelias. Juo aš ir einu.
Gabrielius pabučiavo mano lūpas ir paglostęs nugarą paragino eiti miegoti. Buvau jau sutemę. Jis užpūtė žvakę ir abu atsigulėme į lovas persirengę. Sukau galvą kaip pasirodyti popiežiui. Kalėdos visiškai ant nosies. Kuklumas. Būsiu labai kuklus. Turi suveikti. Žinau, kad turi. Ir vieną dieną puošiuosi skarletu... Taip... skarletu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą