Roma,
Italija.
Praėjus kelioms savaitėms reikalai nesitaisė. Seminaristai toliau tyčiojosi iš manęs, Stefanas su Aurelijumi vis prievartavo mane. Draskytis nenustojau ir gydytojas vis dažniau tvarkydavo įbrėžimus ant nugaros. Prie viso to prisidėjo nesibaigiantis pykinimas. Nebenorėjau nieko valgyti ir Gabrielius vos priversdavo mane kažką suvalgyti, bet viską išvemdavau. Gydytojas nežinojo nieko kas man negerai.
Vieną dieną teologijos paskaitoje įvyko tai ko bijojau visą laiką. Aurelijus iškvietė mane prie lentos atsakinėti į nesibaigiančius jo klausimus, bet mane supykino ir jį apvėmiau... visą jo sutaną ir batus. Kaip Aurelijus įširdo... Pasiėmė savo lazdą ir taip mane primušė, kad nebegalėjau atsistoti nuo grindų.
- Lauk iš auditorijos!!! – rėkė Aurelijus, bet aš jau negalėjau atsistoti. – Lauk ir dink man iš akių.
Gabrielius atbėgo man padėti atsistoti. Jis ir išvedė mane iš auditorijos į kambarį. Jis pats rizikavo gauti lazdos. Bet nepaisant visko rūpinosi manimi. Paskui jį į kambarį atbėgo ir Leonardas. Jis atbėgo su taure vandens, matyt buvo nubėgęs į valgomąjį.
- Džiulianai, kas nutiko? – susijaudinęs paklausė Leonardas.
- Pastaruoju metu mane itin pykina. – paėmiau iš jo taurę ir atsigėriau vandens. – Gydytojas nežino kodėl...
- Na, bet apvėmei Aurelijų. – nusijuokė Gabrielius. – Taip jam ir reikia.
- Geruoju man tai nesibaigs... – sudejavau. – Sutana dar nieko, bet jo išdidumas paskandintas mano vėmaluose.
- Ir tai geras kerštas. – pasakė Leonardas.
- Kerštas – nuodėmė. – sudraudė jį Gabrielius. – Bet mes jaudinamės kas tau negerai, Džiulianai. Vemi, nemiegi, nevalgai, verki pastoviai ir dar draskaisi.
- Na, aš juk matau ką jam tenka iškęsti nuo rektoriaus ir Aurelijaus... tad nenuostabu, kad jis taip jaučiasi. – tarė Leonardas.
Mums besikalbant atsidarė durys ir vienas seminaristas liepė man eiti pas Stefaną. Taip ir galvojau, kad geruoju man nesibaigs... Atsistojau drebančiomis kojomis ir pažvelgęs į draugus išėjau.
Atidaręs Stefano duris mane pasitiko jo rūstus žvilgsnis. Stefanas griebė mane už sprando ir pastūmė ant stalo.
- Kaip tu drįsti šitaip elgtis?!!! – užriko ant manęs. – Apvemti teologijos mokytoją!! Gal tau su galva tikrai negerai.
- Aš netyčia. Mane supykino... – vos išlemenau žodžius.
- Supykino jį mat. – nusišaipė Stefanas. – O mane pykina vien pagalvojus apie tave! Net negalvok kad gulės kaip maišas lovoje ir vemsi. Eisi į paskaitas kaip visi. Man nerūpi kaip tu jautiesi.
- Jūs mane kankinat!! – surikau ir aš ant jo. – Nuvarysite mane į kapus.
- Dėkui Dievui, kad taip ir įvyktų. – jis tvojo man per galvą ranka. – Dvėsk. Pasakysiu arkivyskupui, kad nusinuodijai pats save. Atsidursi ten kur ir tavo tėvai.
- Geriau jau būti palaidotam kaip šuniui nei tverti čia. – pagiežingai išspjoviau.
- Tada tikrai to sulauksi. – Stefanas griebė mane už plaukų ir atlošė mano galvą bei ėmė šnypšti man į ausį. – Netikša. Vėmalų karalius atsirado. Nedrįsk čia vaidinti šventojo kankinio. Niekam tu nerūpi ir niekada nerūpėsi. Maukis kelnes ir kelk sutaną.
- Tik per mano lavoną! – iškošiau pro dantis.
- Tada bus lavonas. – Stefanas net paraudonavo iš pykčio.
Jis trenkė man per galvą, kad nugriūčiau ant žemės. Bandžiau šliaužti ir nuo jo pabėgti, bet jis nutvėrė mane už pečių ir sustabdė. Pajutau kaip jis kelia mano sutaną aukštyn ir traukia kelnes. Ėmiau garsiai melstis ir prašyti Viešpaties, kad tai ilgai netruktų.
- Melskis, melskis. – nusijuokė Stefanas ir pajutau jį savyje. – Tai jau gera pradžia.
Skausmas buvo baisus ir pro ašaras nieko nebemačiau tik karščiau meldžiau Dievo užbaigti visa tą kankynę. Bet Dievui buvo nusispjauti į mane.
Baigęs su manimi Stefanas nuėjo toliau gerti vyno. Bandžiau šiaip ne taip susitvarkyti savo rūbus ir norėjau dingti iš to kabineto. Bet Stefanas niekur neleido eiti.
- Melskis nesimeldęs tau Dievas nepadės. – metė Stefanas. – Tokiems kaip tu jis nepadeda.
- O tokiems kaip Jūs labai jau padeda? – piktai atsakiau.
- Vis nesupranti, kad statyti akis prieš mane tau nenaudinga. – nusijuokė Stefanas. – Sakiau, kad esi kvailas ir nenormalus. Tad nenuostabu, kad nieko nesupranti. Gerai. Dink man iš akių, nes nebegaliu žiūrėti į tave.
Išėjau iš jo kabineto šluostydamasis ašaras sutanos rankove. Grįžau į kambarį, kur nebesėdėjo Gabrielius su Leonardu. Uždaręs duris pravirkau taip kaip retai kada verkiau. Jie abu atėjo prie manęs ir nuvedė pasodinti ant lovos. Verkiau pasikūkčiodamas ir užsidengiau rankomis veidą.
- Džiulianai, ką jis vėl padarė? – paklausė Gabrielius.
- Tą patį, ką ir visada. – apkabinau save rankomis. – Išniekino mane... Nebežinau kiek tai tversiu. Aš noriu užbaigti savo gyvenimą, kad daugiau taip nesikankinti...
- Ne, ne, Džiulianai, negalvok tokių dalykų. – Leonardas apkabino mane per pečius. – Taip įrodytum jiems, kad jie buvo teisūs. Be to tai baisi nuodėmė.
- Aš jau niekada nebebūsiu nenuodėmingas. – vėl pravirkau. – Jie visi padarė man tai, dėl ko niekada nebebūsiu normalus. Stefanas nuolat kartoja, kad esu bjaurus ir jam vemti verčia nuo manęs.
- Stefanas pats į save nežiūri. – pyktelėjo Gabrielius. – Kitų akyse mato krislą, o savoje rąsto nemato. Tikiu, kad vieną dieną jis gaus ko nusipelnęs.
- Tai tikrai dar nebus greit. – atsakiau. – O dabar turiu kentėti. Nežinau ar būsiu geras kunigas...
- Džiulianai, būsi kunigu. – tarė Leonardas. – Ir tikrai geresnis nei Stefanas ir Aurelijus kartu sudėjus. Niekada neabejok savo pašaukimu.
- Aš nežinau ar turiu tą pašaukimą. – pakėliau balsą. – Tai, kas čia dedasi neprilygsta bažnyčiai, kurią visada regėjau.
- Gal vakare nueik pas tėvą Feručijų? – patarė Gabrielius. – Jis labai protingas kunigas ir tikrai padės susivokti, ką tau toliau daryti.
- Aš neturiu jokių pasirinkimų. – atsakiau. – Mano vieta čia. Net jei ir būtų gyvi mano tėvai, neturėčiau kur dėtis. Mano pasirinkimas buvo arba tapti kunigu, arba valkatauti. Bet nežinojau, kad seminarijoje šitaip su manimi elgsis...
- Ne visi dvasininkai tokie kaip Stefanas ir Aurelijus. – tarė Leonardas. – Manau ateityje sutiksi tokių, kurie tave supras ir užstos jeigu viskas pasikartotų. O dabar turėtume eiti į ekleziologiją.
- Ten mane pažemins kaip ir visur. – atsakiau.
- Na mokytojas nėra toks blogas kaip Stefanas ar Aurelijus. Gal nesikabinės. Bet jei pavėluosime į paskaitą tada visko gali būti. – tarė Gabrielius.
Atsistojome visi nuo mano lovos ir nusišluostęs ašaras patraukėme į ekleziologijos auditoriją. Neturėjau jokios noro sėdėti auditorijoje ir klausytis to ko galbūt man niekada neprireiks. Laime tai buvo paskutinė paskaita šiandien ir į Mišias taipogi nereikės eiti. Tačiau bet kada gali reikti man laikyti Mišias repeticijose. O to nelabai sugebėjau...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą