Roma,
Italija.
Apologetikos paskaita nepraėjo be dramų. Mokytojas vėl mane klausinėjo įvairiausių dalykų, į kuriuos man buvo sunku atsakyti, nes tai buvo klausimai iš to, ko dar nesimokėme. Jis tyčia to klausinėjo manęs, nes žinojo, kad susikirsiu.
- Džiulianai, tu tikrai manai, kad tapsi kunigu jeigu nesugebi atsakyti į paprasčiausius klausimus? – mokytojas rėkė ant manęs.
- Mokytojau, mes dar nesimokėme šitų dalykų, kurių klausinėjate Džiulianą. – prabilo Gabrielius, bet jam tikrai nereikėjo kištis į šitą konfliktą.
- O kas tavęs klausė dabar? – suriko jis ant Gabrieliaus. – Ateik čia.
Gabrielius pakluso ir nuėjo prie lentos. Mokytojas tvojo jam su lazda per pečius. Tada atsistojau aš ir nuėjau prie Gabrieliaus.
- Nemuškit Gabrieliaus! – surikau. – Tai tik tarp mūsų. Juk klausinėjote mane.
- Gausi ir tu dabar. – mokytojas tvojo ir man per pečius. Skausmas buvo nenusakomas. – Dabar žinosite abu kaip statyti akis prieš mane.
- Mokytojau, Jūs klausinėjate dalykų, kurių dar nemokam. Jie nekalti. – prabilo Leonardas.
Leonardas buvo tas, kuris niekada nepuolė manęs. Nusistebėjau, kad jis prabilo užstoti mane su Gabrieliumi. Jis niekada nekalbėdavo ir laikėsi atokiai nuo visų dramų. Mokytojas jį tik išbarė, bet nemušė.
Po paskaitos Leonardas priėjo prie mūsų su Gabrieliumi. Buvau nustebintas, kad jis nepuolė manęs kankinti, o anaiptol buvo draugiškas.
- Nebegaliu žiūrėti šitų muštynių ir nesąmonių. – tarė Leonardas. – Mokytojas tikrai neteisingai pasielgė tavo atžvilgiu, Džiulianai.
- Leonardai, dėkoju už supratingumą. – atsakiau. – Bet geriau laikykis nuo manęs atokiau, nes klius ir tau.
- Aš tyliai būnu. Prie manęs niekas nekibs. – nusišypsojo Leonardas.
- Džiulianai, gal jau eikime į kambarį. Reikia ruoštis kitai paskaitai. – prabilo Gabrielius.
- Žinoma. – atsakiau jam. – Leonardai, užsuk vakare pas mus į kambarį.
- Būtinai. – jis palinksėjo ir nuėjo į savo kambarį.
Gabrielius įleido mane į kambarį ir iškart prispaudė mane prie sienos. Jo bučinys buvo godus ir gilus. Jaučiau jo liežuvį savo burnoje gan giliai. Knyga iškrito man iš rankų. Buvau priblokštas šio jo poelgio. Drebančiomis rankomis padėjau rankas jam ant pečių ir atsakiau į jo liežuvio glamones.
- Gabrieliau... – sukuždėjau. – Ar mes per daug neskubam? Be to turim nedaug laiko...
- Laiko viskam pakaks. – atsakė Gabrielius ir pakėlęs mane nunešė į savo lovą.
Jo rankos skubiai atsagstė mano sutaną, atrišo marškinių raištelius ir ėmė bučiuoti mano krūtinę. Šį kartą užsimerkiau ir stengiausi pajusti tai. Jo liežuvis apsuko dešinįjį mano spenelį ir atsidusau. Gabrielius nutraukė mano kelnes švelniai suėmė mano kotą rankomis. Pirmą kartą gyvenime pajutau kaip tai malonu... Gabrielius atsiklaupė ant kelių ir apžiojo jį. Atlošiau galvą ir susikoncentravau į tai ką jaučiu ir man... patiko. Jis neleido man baigti ir švelniai pakėlė mano užpakalį aukščiau padėjęs pagalvę po manimi. Šito ir bijojau labiausiai... Nežinau ar neprisiminsiu visų tų bjaurybių kai jis bus manyje.
- Atsipalaiduok, Džiulianai... – Gabrielius sušnibždėjo man į ausį. – Prašau... Pamatysi, kad yra ir geroji šito pusė.
Gabrielius suvilgė pirštus seilėmis ir palietė mano analinę angą. Kiek įsitempiau, bet jis paglostė mano petį, kad nusiraminčiau. Švelniai jutau jo koto galiuką liečiant mano išangę kol jis lėtai skverbėsi į mane aš visais įmanomais būdais bandžiau nustumti visus baisumus mano galvoje. Ir man pavyko. Pajutau gerą jausmą kai jis švelniai ir lėtai judėjo manyje. Apkabinau jo kaklą ir ėmiau bučiuoti jo lūpas. Taip viskas susijungė į teigiamas emocijas. Gabrielius nuolat kartojo kaip mane myli ir bučiavo mano kūną, kad tik labiau atsipalaiduočiau.
Pirmą kartą pasiekiau orgazmą iš malonumo, o Gabrielius baigė manyje ir manęs tai nešlykštino. Viskas truko greitai, bet su Gabrieliumi jaučiausi taip lyg tai truko ilgai.
Mes greitai susitvarkėme, apsirengėme lyg niekur nieko ir pasiėmę knygas nuėjome į teologijos paskaitą. Tada buvo ta diena kai pradėjau draskytis. Iš pradžių man atrodė, kad niežti nugarą, bet kuo toliau tuo tas „niežulys“ nemažėjo. Mano nagai niekad nebuvo per trumpi, tad žalos sau pasidariau nemažai. Viskas prasidėjo tą vakarą po teologijos paskaitos...
Grįžę vakare nusirengėme ir mane kankinęs „niežulys“ pasiekė apogėjų. Aš ėmiau draskyti nugarą nagais gulėdamas lovoje. Skaudėjo ne tiek, kad nagai draskė odą, bet mėlynės. Gabrielius atsibudęs vidurnakty prisėdo ant mano lovos ir paėmė mano rankas.
- Džiulianai, tu visą naktį draskaisi. Gal iškviesti gydytoją? – sukuždėjo Gabrielius.
- Nereikia. – atsakiau. – Palik mane ramybėje.
- Nepaliksiu. Tavo marškiniai jau kruvini... Džiulianai...
Gabrielius išėjo ir grįžo su gydytoju. Buvo jau gerokai po vidurnakčio. Gydytojas apžiūrėjo mano nugarą ir patepė dezinfekuojančiu tepalu, kuris sukėlė aštrų skausmą.
- Nežinau, kas jam. – pakraipė galvą gydytojas. – Save žaloja tik bepročiai. O jis į tokį nepanašus. Nakties metu siūlau jam užsimauti pirštines, kad vėl nenusidraskytų iki kraujo... bet kaip tai pagydyti niekur nerašo. Nežinau.
- Aš turiu pirštines. – atsakė Gabrielius. – Man nešalta žiemą, bet motina buvo numezgusi, kad nesušalčiau seminarijoje žiemomis.
Gabrielius atsiklaupė prie lovos ir ištraukė nedidelę skrynią, ten pasikuitęs atnešė vilnones baltas pirštines. Gydytojas su Gabrieliumi jas man užmovė ant rankų ir gydytojas mus paliko vienus. Atsiguliau vėl į lovą blogiausia, kad iš tikrųjų negalėjau draskytis su pirštinėmis, bet ir miegoti negalėjau kai jaučiau lyg skruzdėles lakstančias mano nugara.
- Džiulianai, matau, kad neužmiegi. – prabilo Gabrielius.
- Negaliu... – atsakiau.
- Gal man prigulti šalia?
- Būtų malonu. – nusišypsojau.
Gabrielius atėjo pas mane į lovą ir apkabino. Apkabinau ir aš jį. Dabar pasijutau daug geriau. Nebejutau nieko blogo, nes Gabrielius buvo šalia. Tuo metu nebekilo noras draskytis. Keista, kad kažkoks žmogus suteikė man tiek ramybės. O pastarosios neturėjau niekada.
Jis bučiavo mano veidą taip švelniai, kad nepajutau kaip užmigau jo glėbyje padėjęs galvą ant jo krūtinės. Tik sapnai buvo baisūs. Pastaruoju metu sapnuodavau seminaristus besityčiojančius iš manęs, dažnai sapnuodavau, kad stoviu bažnyčioje nuogas ar mane muša Stefanas. Ši naktis nebuvo išskirtinė. Nors ir miegojau Gabrieliaus glėbyje, vis tiek prasibusdavau kas kelios valandos ir vėl užmigdavau. Nei realybėje, nei sapnuose nebuvau saugus ir laimingas. Ar aš kada nors buvau laimingas? Ne. Iki kol sutikau Gabrielių... Tomis retomis akimirkomis su juo buvau ir saugus ir laimingas. Bet tai negali tęstis amžinai. Mes juk nedirbsime toje pačioje bažnyčioje... Tad stengiausi prie jo neprisirišti, nes ateityje deja mes būsime išskirti. Tiesiog mėgavausi šia akimirka ir nieko iš to nesitikėjau. Niekada iš nieko nesitikėjau nieko.
Tad ir dabar tai buvo eilinė kankinanti naktis ir sapnai. Tik tiek, kad buvau Gabrieliaus glėbyje...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą