Roma,
Italija.
Ryte atsikėlę nebekalbėjome apie vakarykštį vakarą. Man tiesiog reikia laiko. Išėję į koridorių patraukėme link teologijos auditorijos. Alvicijus pastojo man kelią. Žinojau, jog tai geruoju nesibaigs.
- Dėmesio auka. – nusijuokė Alvicijus. – Manau ir šiandien sulauksi savo išsvajoto dėmesio. Parodyk, ką čia nešiesi.
Alvicijus ištraukė knygą man iš rankų ir pavartęs nusviedė ant žemės.
- Tokiam debilui knygos nepadės. – nusijuokė jis ir jo draugeliai. – Eik dabar pasiimt.
- Tu numetei, tu ir paimk. Net nežadu to daryti. – atšoviau jam piktai.
- Matai koks aršus, Emidijau. – nusijuokė Alvicijus. – Staigiai eini ir pasiimi savo sušiktą knygą, išsigimėli.
Net neketinau vykdyti jo nurodymų. Sukryžiavau rankas ant krūtinės ir net nesijudinau iš vietos. Alvicijui tai nepatiko. Jis skaudžiai sugriebė man už plaukų ir nustūmė mane ant grindų prie knygos.
- Staigiai pasiimi savo knygą, velnio išpera, o ateis mokytojas... Oi palauk. Juk tau patinka dėmesys. Ir mušamas esi laimingas. Tad koks skirtumas.
Aurelijus iš tikrųjų atėjo ir pamatė visą šią sceną. Jis nieko nesakė Alvicijui ir jo sėbrams. Bet užtat man kliuvo kaip reikalas.
- Džiulianai, staigiai keliesi nuo žemės ir eini į auditoriją. Man tavęs jau per akis. Ir po paskaitos, kad būtum rektoriaus kabinete. – išbarė mane Aurelijus.
Gabrielius padėjo man atsikelti, paėmė mano knygą ir visi nuėjome į auditoriją. Aurelijus vėl tardė mane ir apipylė klausimais. Laimei atsakiau teisingai ir jis siuto, kad negali manęs primušti už blogus atsakymus. Bet labiausiai bijojau Stefano. Jis ir vėl bus sumanęs kažką negero. Nelaukiau nei paskaitos pabaigos, nei kas bus po to.
Pasibaigus paskaitai pasakiau Gabrieliui, kad einu pas rektorių. Jis atrodė susirūpinęs, todėl nenoriai atsisveikino. O aš patraukiau į Stefano kabinetą. Seminaristai koridoriuje juokėsi iš manęs kaip visada. Nebuvo nė vieno, kuris nebūtų laidęs juokelių ar užgaulių žodžių. Dabar aš buvau visų paskalų ir dėmesio centras. O taip norėjosi ramybės.
Stefanas gėrė vyną kai įėjau į jo kabinetą. Likau stovėti prie durų jei reiktų bėgti nuo jo. Stefanas padėjo taurę ant stalo ir atsistojo. Sulaikiau kvapą. Numanyti galėjau, kas manęs laukia.
- Taigi. Šėtono apsėstasis, manai, kad tavo teologijos išmanymas labai padės tau čia ramiai gyventi. – pradėjo Stefanas. – Juk sakiau, kad tavo gyvenimas taps pragaru po to ką padarei arkivyskupo apsilankymo metu.
- Ko Jūs norite iš manęs? – pakėliau balsą. – Aš nuo pat pradžių nenorėjau jokių problemų. Bet Jūs su teologijos mokytoju mane tiesiog užsipuolėt dėl nieko.
- Tokie kaip tu tik apsimetat, kad nieko nedarot. – vyptelėjo Stefanas. – Bet aš žinau viską apie tave.
- Bet ko Jūs norite iš manęs? Aš tik stengiuosi mokytis.
- Ko aš noriu iš tavęs? – nusijuokė Stefanas. – Tu jau tiek prisidirbęs, kad trauki per daug dėmesio. Atitrauki kitus seminaristus nuo mokslų, erzini mokytojus, kekšauji, o dar tavo santykiai su Gabrieliumi... Nežinau ką daryti su tavimi.
- Gal tiesiog duokite man ramybę.
- Na jau ne. – jis vėl nusijuokė. – Juk sakiau, tavo gyvenimas bus tikras pragaras. Ir NIEKAS tau nepadės. Kelk sutaną ir susimokėk už savo nuodėmes.
- NA JAU NE. – surikau. – Aš nesu Jūsų žaislas. Ir to nedarysiu.
- Geriau jau darytum. – Stefanas priėjo arčiau manęs. – Taip ir mažiau skaudės ir mažiau bėdų bus. Mauk prie stalo.
Paklusau, nes blogiau bus jei priešinsiuosi. Stefanas priėjęs skaudžiai palenkė mano kūną ant stalo ir įsikibau į jį. Jis pakėlė mano sutaną ir nutraukė kelnes. Užsimerkiau ir pasistengiau atsipalaiduoti. Blogiau ar begali kas būti... Jis be ceremonijų suvarė savo kotą į mane ir iki kraujo prikandau lūpą. Stengiausi nerėkti, bet aimanos prasprūdo pro mano lūpas. Bandžiau save įsivaizduoti kur nors kitur, bet ne čia. Tačiau nesisekė. Buvau čia ir kankinausi lyg pragare, kaip ir sakė Stefanas. Bet manau net pragare bus lengviau nei Stefano rankose.
Baigęs mane prievartauti sušėrė ranka per užpakalį ir liepė susitvarkyti. Drebančiomis rankomis užsimoviau kelnes ir sulyginau sutaną.
- Dabar galiu eiti? – paklausiau bedvasiu balsu.
- Nesakiau, kad gali. – atsakė Stefanas. – Dar nebaigiau su tavimi, bjaurybe. Privalau tau įkalti į galvą, kad esi niekam tikęs.
- Aš ir taip tai žinau. – pakėliau smakrą. – Nebūtina man aiškinti kiekvieną dieną.
- Ak tu dar man rodysi ragus. – Stefanas sugriebė mane už sprando ir sušnypštė į veidą. – Tu pasišlykštėtinas ir degsi pragare už viską. O aš pasistengsiu, kad tu ten pakliūtum. Seminarija dar niekai palyginus kas tavęs laukia po to.
- Blogiau nei čia niekur nebus. – žiūrėjau jam į akis. – Manote nesumaišysiu Jūsų su purvais kai iš čia išeisiu?
- Pirma, tu neišdrįsi. Antra, niekas tavimi netikės. Aš jau pasirūpinau, kad arkivyskupas galvotų, jog esi nesveikas. Jei ir įšventins tave į kunigus, tai tik iš gailesčio.
- Iš gailesčio ar ne, bet gyvensiu ramybėje ir daugiau Jūsų nematysiu.
- Nesigarantuok, kad manęs daugiau nematysi. Aš ėsiu tave kol gyvas būsiu, Džiulianai. Jokioj parapijoj nuo manęs nepasislėpsi. Gali net iš šalies išvykti – rasiu tave bet kuriame pasaulio krašte. Ir tol tave pisiu kol mirsi, o tada jau bus nebe mano reikalas, kuriam pragaro rate degsi.
- Ir viskas dėl to, kad arkivyskupą užpuoliau?
- Tai mažiausia dėl ko nekenčiu tavęs. Mano seminarijoj tokio kekšiaus dar nėra buvę. O tokių kaip tu aš negaliu pakęsti. – Stefanas vožė mane per veidą.
- Aš joks kekšius. – sušnypščiau. – Tai Jūs mane tokiu padarėt.
- Nebandyk mano kantrybės, Džiulianai. – Stefanas trinktelėjo mano galvą į duris. – Jei galėčiau, tai ir užmuščiau tave.
- Tai padarykite tai. Nutrauksite mano kančias.
- Oi ne. Nė nesvajok. Man reikalingas esi gyvas. Kankinti tave – mano malonumas. Be to netekčiau vyskupo pareigų jeigu nužudyčiau tave. Galvoji aš toks kvailas? Tikrai esi pusprotis.
Stefanas paleido mano sprandą ir nuėjo prie savo stalo. Liepė dingti jam iš akių ir pagaliau išėjau. Nuėjau į mūsų su Gabrieliumi kambarį. Jis ten manęs laukė, bet nieko jam nepasakojau, kas įvyko tarp manęs ir Stefano. Padėjau savo knygą ant palangės ir atsiguliau į lovą. Nieko nenorėjau matyti akyse. Net Gabrieliaus. Tad nusisukau nuo jo. Buvau garantuotas, kad jis puikiai suprato, kas man nutiko. Kartais gerai kai nereikia nieko pasakoti ir jis supranta mane be žodžių. Ar aš jį mylėjau? Galbūt taip. Jaučiau jam labai stiprius jausmus, bet gėdijausi jų.
Pagulėjęs ruošiausi į apologetikos paskaitą. Gabrielius nieko nekalbėjo visą tą laiką. Bet išėjome kartu į kitą pragarą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą