Roma, Italija.
Gabrielius parvedė mane į kambarį ir pasodino ant lovos. Ilgai žiūrėjo į mano akis atsitūpęs kol galop tarė:
- Atrodo tavo siela mirė. Bent jau taip atrodai.
- Aš jau miręs, Gabrieliau. Leisk dabar nusibaigti ir mano kūnui. - atsakiau.
- Neleisiu. Turime eiti į teologijos paskaitą. Aurelijus tik ir laukia kaip tau įkąsti.
- Man tas pats.
- Eime.
Gabrielius pastatė mane ant kojų ir iš lėto nuvedė į auditoriją. Girdėjau besišnabždant visus, kad aš girtas ir padauginau Mišių vyno. Aurelijus nieko nesakė. Cha! O ką sakys?! Pats mane nugirdė. Jis rašė ant lentos apie skaistumą. Va čia tai bus gera tema jam.
Pakėliau ranką. Aurelijus atkreipė dėmesį ir pamojo kalbėti. Aišku, kad galėtų pasityčioti. Bet atsistojau.
- Skaistumo simbolis koloratka labai klaidina pasauliečius. - stovėjau, bet siūbavau į šonus. - Tai reiškia, jog kunigas laikosi celibato ir yra skaistus?
- Taip. - Aurelijus jau buvo suglumęs.
- Tai kam man ji reikalinga?! Kam JUMS ji reikalinga?! Nė vienam čia esančių jos nereikia. Ir aš jos nenešiosiu! - nusiplėšiau ją iš apykaklės ir padėjau ant suolo.
- Tvardykis, de Lombardo. - tik tiek pasakė Aurelijus. - Tučtuojau užsidėk!
- Ne! Aš nesu skaistus! Ir niekada nebūsiu!
- Tu girtas, de Lombardo. - įkando Aurelijus. - Siūlyčiau sėstis ir patylėt kol aš kalbu.
- Kaip Jūs galite kalbėti apie tokius dalykus, kai pats jų nesilaikote?!
- Nutilk, de Lombardo! Arba gausi iš lazdos! - užriko Aurelijus.
- Muškit. - patraukiau pečiais. - Juk tik tai ir mokat.
Aurelijus pasiėmė lazdą nuo lentos ir priėjęs tvojo ja man per nugarą. Skausmas išblaškė mano iš svaigulio. Skaudėjo lyg būtų visas namas užgriuvęs ant manęs.
- Įsidedi koloratką, atsisėdi ir tyli! Ar aiškiai pasakiau?!
Paėmiau koloratką ir įsikišau į apykaklę, atsisėdau ir žiūrėjau į Aurelijų. Kažkuris seminaristas tarė savo draugui:
- Jį velnias apsėdo. Galvą duodu nukirst.
- Kas dar nori lazdos?! - užriko Aurelijus.
- Tėve, mes manom, kad Džiulianą apsėdo velnias.
- Nesąmonės! - sušuko Gabrielius. - Jis tik girtas.
- Keistai girtas…
- Gana! - suriko Aurelijus. - Kas tau yra, Džiulianai?
Nusprendžiau pagąsdinti tą bjaurybę. Dievo nebijo, gal šėtono bijos. Ėmiau juoktis garsiai, susikėliau kojas ant kėdės ir ėmiau siūbuotis juokdamasis. Gabrielius mane papurtė, bet suurzgiau ant jo. Jis atšlijo nuo manęs. Gal kiek persistengiau. Aurelijus nusiplėšė nuo krūtinės kryžių ir priėjo prie manęs.
- Manai bijosiu aš šito? - nusijuokiau. - Trauk iš akių.
- Tu kas esi? - Aurelijaus balsas drebėjo.
- Tavo baisiausias košmaras! - nusijuokiau.
Aurelijus pabėgo iš auditorijos. Paskui jį ir seminaristai. Likome tik mudu su Gabrieliumi.
- Nejaugi tikrai galvoji, kad mane velnias apsėdo? - kiek pyktelėjau.
- Aš nebežinau kuo tikėti.
- Tikėk manimi. Dabar jie bijos manęs. Parvesk mane į kambarį.
Gabrielius pakluso ir eidami koridoriumi matėme išsigandusius seminaristus. Gal kiek persistengiau. Grįžęs į kambarį atsiguliau. Galva taip sukosi, kad užsimerkiau, bet tada ėmė pykinti. Gabrielius atnešė kibirą ir išsivėmiau. Galvojau bus ramybė, bet netrukus pro duris įvirto Stefanas su Aurelijumi.
- Kur tas demonas?! - užriaumojo Stefanas.
- Jis girtas. - atsakė Gabrielius. - Joks velnias jo neapsėdo.
- Negalim būti garantuoti. - tarė Aurelijus. - Skaityk maldas, Stefanai.
- Kodėl aš?! Tai tu skaityk. Tave ir puls.
- Kodėl mane turi pulti?! - nenusileido Aurelijus. - Tave tegul puola.
- Na jau ne! Aš vyresnis. Skaityk tu!
- Neskaitysiu! Eik tu šikt! Pradės klykti, draskytis, puls mane.
Man nusibodo jų klausytis, nes supratau, jog tiek drąsos jie ir teturi. Atsisėdau lovoje ir nusižiovavau.
- Leiskit man išsiblaivyti. Joks velnias manęs neapsėdo. Kvailiai per visą pilvą.
- Taip, jam reikia išsiblaivyti. - Gabrielius palydėjo juos lauk iš kambario. - Džiulianas serga. Štai ir viskas.
- Velnias jį jau seniai apsėdęs! - dar išgirdau Stefano riksmus.
Gabrielius grįžo į kambarį ir pabučiavo mano kaktą. Leidau jam mane apkloti antklode ir sėdėti šalia.
- Tau tikrai taip blogai? - paklausė Gabrielius.
- O kaip tau atrodo?
- Ką jie tau padarė tame kabinete?
- Išprievartavo. - atsakiau. - Nugirdė Mišių vynu ir toliau tenkino savo poreikius. Po arkivyskupo vizito dabar jie dar blogiau elgsis su manimi…
- Kas gali būti dar blogiau?!
- Negaliu nė įsivaizduoti. Bet arkivyskupas jais patikėjo. Ar dar turim paskaitų?
- Turim, Džiulianai. - atsakė Gabrielius. - Apologetika. Ar eisi?
- Man jau kiek geriau. Manau eisiu.
Pasirėmiau rankomis lovoje ir po to išlipau. Galva svaigo, bet sugebėjau paeiti. Pasiėmiau knygas ir kartu su Gabrieliumi išėjome iš kambario.
Apologetikos auditorija buvo toliau nei visos kitos. Bet nusigavome pačiu laiku. Mokytojo dar nebuvo, bet seminaristai jau sėdėjo suoluose. Jie murmėjosi apie mane. Velnio apsėstasis, girtuoklis, kekšius… kaip norėjau, kad visa tai baigtųsi. Tos apkalbos, kurių net nesistengia slėpti. Netrukus atėjo mokytojas. Buvau jau kelis kartus su juo permiegojęs. Gan jaunas vyras, bet ne geresnis nei Aurelijus. Jo paskaitos visada buvo nuobodžios. Ir visi vos laikėsi neužmigę. Mane itin ėmė miegas.
- Džiulianai, saldžių sapnų! - suriko mokytojas.
- Atleiskite, man bloga. - atsakiau.
- Nebandyk privemti auditorijos! O pats ir valysi!
- Žinau…
Laimei neapsivėmiau ir daugiau neužmigau. Po paskaitos buvo Mišios, kuriose prasėdėjau nei gyvas, nei miręs. Gabrielius stebėjo mane susirūpinęs ir tik kai grįžome į kambarį jis pabučiavo mano lūpas. Apkabinau jį stipriai ir pravirkau. Pastaruoju metu buvo sunku verkti, bet su Gabrieliumi tai galėjau.
Jis pasodino mane į lovą ir numovė mano batus, atsagstė sutaną ir ją nuvilko. Gabrielius vėl bandė bučiuoti mano kaklą ir krūtinę. Vėl pajutau kaip man kietėja tarp kojų, bet šį kartą leidau sau tai jausti. Bet vos tik jis palietė mano kotą, atšlijau ir papurčiau galvą.
- Ne, Gabrieliau, negaliu... Man per daug baisu.
- Palauksiu. Kada nors pasijusi geriau ir galėsime pasidžiaugti vienas kitu. Prižadu.
- Nebūk manimi garantuotas. Galbūt niekada negalėsiu to daryti savo malonumui.
- Aš tikiu, jog galėsi, Džiulianai. – jis paglostė mano skruostą. – Viskas bus gerai. Aš kantrus.
Atsiguliau į lovą ir Gabrielius pradėjo rengtis. Jo kūnas buvo gražus. Be mėlynių. O aš buvau kaip obuolys nukritęs nuo medžio. Nugara skaudėjo taip, kad negalėjau ant jos gulėti. Stebėjau Gabrielių kol užmigau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą