Roma,
Italija.
Rytą mus prižadino kažkoks triukšmas koridoriuje. Apsirengėme ir išėjome pasižiūrėti, kas dedasi. Mane nutvėrė už sprando Aurelijus ir sušnypštė į ausį:
- Atvyksta arkivyskupas. Jei prasižiosi ką nors... prisiekiu paversime tavo gyvenimą tikru pragaru!
- Lyg jis ir taip nebūtų pragaras. – pavarčiau akis.
- Tu žiūrėk ką kalbi. Tu tikro pragaro dar nesi matęs, Džiulianai. O dabar mauk ir susišukuok, susitvarkyk sutaną ir būk koridoriuje. Jis tuoj bus čia.
Rankomis sulyginau savo tiesius juodus plaukus ir nubraukiau kelis pūkus nuo sutanos. Tegul arkivyskupas pamato kas čia iš tikrųjų dedasi. Atsistojau kartu su kitais seminaristais. Užtaisysiu aš tiems dviem balių. Parodysiu viską, ką jie man padarė. Surizikuosiu. O mažne arkivyskupas mane iš čia išsiveš.
Neilgai trukus pro duris įėjo aukštas, gal trisdešimtmetis vyras purpurine sutana. Vieną dieną ir aš vilkėsiu taip. Jį pasitiko Stefanas ir Aurelijus. Arkivyskupas norėjo pamatyti visus seminaristus, kurie vaidino angelus. Kai arkivyskupas priėjo prie manęs ir mane atpažino, puoliau ant kelių, įsikibau į jo sutaną ir ėmiau verkti.
- Džiulianai? – nusistebėjo arkivyskupas. – Čia tu?
- Išsivežkit iš čia mane. Daugiau taip kentėti nebegaliu. – ėmiau rėkti kaip įmanoma įtikinamiau.
- Džiulianai, bet tai geriausia seminarija Romoje. Dėl to tave čia ir atsiunčiau mokytis.
- Jie mane muša, prievartauja, tyčiojasi. Aš taip tverti nebegaliu.
- Jūsų Ekscelencija, tas berniukas šiek tiek... nesveikas. Jis išsigalvoja nebūtus dalykus. – Stefanas gynėsi kaip išmanydamas visas išraudonavęs.
- Džiulianas buvo kuo sveikiausias kai jį mačiau paskutinį kartą. – atsakė arkivyskupas. – Kas čia dedasi, Stefanai?
- Čia viskas idealu. – vos neužsiputojo Stefanas. – Džiulianas viską perdeda. Jo labai laki vaizduotė. Kartais jis neskiria sapnų nuo realybės.
- Mes Jums viską galime paaiškinti, Jūsų Ekscelencija. – pradėjo kalbėti Aurelijus. – Su Džiulianu daug bėdų. Vaikas nepilno proto, bet tikrai stengiasi mokytis. Gal kartais ir pakeliam balsą, bet tik tiek.
- Tai paaiškinkite viską. – tarė arkivyskupas.
- Prašome į mano kabinetą. – pakvietė užeiti Stefanas.
Aurelijus ėjo už arkivyskupo nugaros tad man parodė gestą su pirštu skersai gerklės, kad man amen. Kai jie užsidarė kabinete visi supuolė klausytis. Prie manęs pribėgo Gabrielius ir nustūmė seminaristus į šoną. Jie pasiklausę išsiskirstė kas sau juokdamiesi iš manęs. Pridėjau ir aš ausį prie durų.
- Jūs neįsivaizduojate kiek bėdų su tuo vaiku. – girdėjau Stefano balsą. – Aną dieną tyčia trankė nugarą į sieną ir po to ėmė rėkti, kad Aurelijus jį primušė. O dėl tų prievartavimų tai pats kaltas. Jis gi sodomitas... Dieve, Dieve... pats kabinėjasi prie kitų vaikinų, o negavęs to ko nori paskui klykia, kad jį išprievartavo. Kas iš jo tyčiojasi? Balso pakelti negalima. Jei bent kiek sudrausminsi – ims rėkti, kad iš jo tyčiojamės.
- Taip, mano paskaitose apkaltino mane, kad aš jam moku pinigus už seksą. – pridėjo dar Aurelijus. – Tai pasibaisėtina. Vargu ar jis taps kunigu... Nežinau ką su juo daryti.
- Jei tai, ką sakote tiesa. – pradėjo arkivyskupas. – Tuomet aš jį išvešiu į vienuolyną.
- Oi nereikia. – nusijuokė Stefanas. – Kaip nors sutramdysime jį. Juk Dievo pagalba galime iš jo padaryti pusėtiną kunigą. Mes tiesiog jo gailime ir negalime išmesti kaip šuniuko. Tiesiog atsiprašome už jo išsišokimą. Berniukui ne visi namie ir tiek. Gal dar ir tėvų mirtis paveikė.
- Na, tuomet neturiu ko daugiau reikalauti tiesos. – tarė arkivyskupas. – Vyksiu savais keliais. Norėjau tik pamatyti kaip čia reikalai. Bet matau, kad tvarkotės gan gerai.
Mes pasitraukėme nuo durų ir tiesiog stovėjome koridoriuje. Buvau apšalęs. Jie sukūrė pasaką apie mane ir dabar arkivyskupas manimi nebetikės. Še tau ir laisvė, še tau ir kardinolo kepurė.
Stefanas su Aurelijumi išlydėjo arkivyskupą pro duris ir dabar likome tik aš, Gabrielius ir keli seminaristai koridoriuje. Stefanas nutvėrė mane už gerklės.
- Tai norėjai pragaro, Džiulianai. – suurzgė Stefanas. – Gausi tokį pragarą kokio nė nesvajojai ir nesapnavai. Ateik į savo devintą pragaro ratą dabar.
- Paleiskit Džiulianą!! – ėmė rėkti Gabrielius.
- Tu geriau nesikišk kur nereikia. – sudraudė Aurelijus Gabrielių.
Stefanas užrakino kabinetą ir raktą padėjo ant spintos stovėjusios šalia durų. Ten jis laikė savo vyną. Nieko nelaukęs vožė man per veidą, o Aurelijus sulaikė mane, kad nenukrisčiau.
- Džiulianas buvo labai blogas berniukas. Prišnekėjo nesąmonių arkivyskupui. – tarė Stefanas pildamasis vyną. – Reikėjo klausyti Aurelijaus ir nesikišti. Bet neeee Džiulianui reikėjo pulti prieš arkivyskupą ant kelių ir liesti jo šventą rūbą savo purvinomis rankomis.
- Pažiūrėsim kaip dabar klūposi ant kelių. Nagi. – Aurelijus per prievartą parklupdė mane ant kelių. – Duok vyno. Tegul nusigeria, mažiau jaus.
- Gera idėja. – Stefanas padavė butelį Aurelijui.
Aurelijus ėmė per prievartą mane girdyti vynu. Nelabai ir priešinausi, norėjau nusigerti. Gal tikrai mažiau jausiu to ką jie man darys.
- Duok dar. – sukomandavo Aurelijus.
- Tu galvoji aš jam Mišių vyną girdysiu antrą butelį. Gana. – suriko Stefanas.
Aurelijus nuplėšė sutaną nuo mano kūno lyg skudurą ir nusviedė ant grindų kartu su koloratka. Nutraukė mano kelnes ir Aurelijus sušėrė man per užpakalį.
- Bet jis geriausias kekšius iš visų. Neslėpsiu, būtų gaila jį prarasti. – tarė Aurelijus. – Galiu pirmas?
- Tenkinkis kiek širdis geidžia. Kas aš Jo meilužis, kad pavydėčiau? – Stefanas nusijuokė gerdamas vyną.
Aurelijus trenkė man per galvą, kad atsigulčiau, bet laikyčiau iškeltą užpakalį ir greitai pajutau kaip jis įėjo į mane. Surikau iš skausmo. Kiek tai truko nežinau. Praradau laiko nuovoką. Viskas ką mačiau buvo mano sutana ir koloratka ant žemės. Mano rankos jos siekė ir pasiekė sugniaužiau delne. Daugiau niekada nebebūsiu skaistus. Tik ne po viso šito. Žiūrėjau į savo koloratką rankoje pro ašaras. Kokia prasmė nešioti ją jei niekada nebebūsiu nekaltas? Kokia prasmės iš celibato? Kokia viso šito prasmė?
Alkoholis mane apsvaigino ir greitai nieko nebejaučiau. Kada mane tvarkė Stefanas, kada Aurelijus – negalėjau atskirti. Baigę terliotis su manimi pasodino mane į kėdę ir Aurelijus pradėjo mane aprengti. Nieko nejutau. Sėdėjau kaip lėlė. Jis užsagstė sutaną ir sutvarkė mano plaukus.
- Kur jo koloratka?
- Ką aš žinau. – patraukė pečiais Stefanas. – Lyg man rūpėtų.
- Taip jo paleisti negalime. O kas čia jo rankoje? Va kur.
Užkišo mano koloratką už apykaklės ir atrakinęs duris išstūmė laukan. Gabrielius tebelaukė...
- Džiulianai.... ką jie tau padarė? – jis padėjo man paeiti. – Pasakyk ir aš juos visus išžudysiu.
- Mano koloratka...
- Kas su ja? Ji vietoje.
Tai skaistybės simbolis. Aš nesu skaistus, niekada... nebebūsiu, Gabrieliau...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą