Roma,
Italija.
Stefanas nusitempė mane į savo kabinetą. Koridoriuje vaikinai matė viską ir stebėjo susidomėję. Uždaręs duris užsipuolė mane ir trenkė man antausį.
- Tegul bus tau pamoka už tai, kad pliurpi su kuo miegi. Man nusispjaut kam tau reikia pinigų ir kokiu tikslu čiulpi kitiems mokytojams, bet viešinti to neleisiu. Jei čia atlėks Vatikanas aš tave pasiųsiu ant laužo kartu su tuo savo debiliuku. Ar aiškiai pasakiau???
- Taip.... – man dabar jau skaudėjo visą kūną.
- Galvoji nežinau nei kas tu nei iš kur? – suriko jis man prie pat veido. – Puikiai žinau viską apie kiekvieną čia besimokantį. Atsirado vargšelis nuskriaustasis. Būčiau tavo tėvas būčiau pats tave pakoręs ant to medžio. Gimei tu nesveikas ir ne pilno proto. Tokie kaip tu gyvena gatvėse, o tu man dar ragus statai čia kai turi ir valgyti ir šiltą lovą ir dar dvasininku bjaurybė bus. Būtų mano valia seniai sėdėtum gatvėje. Bet arkivyskupas pats tave čia atsiuntė ir liepė mokinti. Turbūt gerai nučiulpei, kad tave saugo taip.
Stefanas tvojo dar kartą man per galvą. Apie arkivyskupą žinojau tik tiek, kad jis leido man čia mokytis, bet nežinojau, kad jis tiesiogiai atsakingas už mane. Galbūt pavyks su juo susitikti ir tapti vyskupu... Bet tai jau ateities klausimas. Svarbiausia čia išgyventi dar du metus.
- Tai čiulpei arkivyskupui ar ne, išsigimėli?
- Ne. Aš nežinau kodėl jis man padėjo čia pakliūti. Tikrai būčiau norėjęs atsidurti kitoje seminarijoje...
- Tu čia man nesiaikštyk. Džiaukis, kad iš vis turi kur gyventi ir ką ėsti. – Stefanas rėkė ant manęs ir pastūmė mane į sieną. Iš skausmo surikau.
- Neturiu kuo džiaugtis kai Jūs čia viskam diriguojat.
- Tu dar akis man draskysi? – Stefanas įsipylė vyno į taurę. – Per tokius kaip tu bažnyčioj nieko švento nebeliko.
- O per tokius kaip Jūs tokie ir išauklėjami seminarijose.
- KĄ TU PASAKEI?!!! – Stefanas padėjo taurę ir surikęs vėl puolė prie manęs. – Dabar aš tau parodysiu kaip statyti akis prieš mane. Klaupkis. Ir pats žinai ką daryti. Neturėčiau tokiam PROFESIONALUI aiškinti kur ir kaip.
- Nė nesvajokit.
- KLAUPKIS.
Atsiklaupiau ant kelių ir prasagsčiau jo sutaną, nutraukiau kelnes ir suėmiau jo kotą. Kiek kartų aš jį jau buvau matęs, bet man buvo bjauru lyg pirmą kartą. Nenorėjau, kad mane daugiau muštų tad apžiojau ir ėmiau smaukyti kuo greičiau, kad visa tai baigtųsi kaip įmanoma greičiau. Tačiau tas bjaurybė tenkinsi lėtai ir naudojosi malonumu. Kai pagaliau baigė man į burną, liepė nuryti kaip visi tokie kaip jis. Sutvarkiau jo drabužius kaip jis visada trokšdavo ir likau klūpoti.
- Šaunuolis. Taip ir turi būti jei nenori lėkti iš čia. – Stefanas pasiėmė vyno taurę ir per prievartą man sugirdė keli gurkšnius. – Gerk tik ir nezyzk. Dabar sukalbėk tris Tėve Mūsų ir būsi laisvas. Visgi laukia paskaita, o jei vėluosi... nubausiu.
Pradėjau kalbėti maldą ir stengiausi nesuklysti. Rankos drebėjo, balsas virpėjo, bet sukalbėjau ir jis pamojo man eiti lauk.
Išėjęs nuskubėjau į sodą tikėdamasis rasti ten Gabrielių. Jis manęs laukė visą tą laiką. Bet vos tik priėjęs prie jo pajutau pykinimą. Nusisukau ir išsivėmiau į krūmus. Vynas ir Stefano sperma.
- Džiulianai, ar gerai jautiesi? – Gabrielius laikė mano plaukus kol vėmiau.
- Taip.... Tiesiog man bloga. Stefanas...
- Ką jis tau padarė? – Gabrielius pastatė mane ant kojų.
- Privertė jam čiulpti... aš daugiau taip nebegaliu...
- Jis tave išnaudoja, mielasis.
- Mane visi išnaudoja... Toks mano likimas. – atsakiau.
- Aš tavęs neišnaudoju. Eime į kambarį pailsėti iki kitos paskaitos.
Gabrielius parvedė mane į kambarį ir pasodino ant lovos. Jo švelnios rankos suglostė mano susivėlusius plaukus ir pajutau kaip jo vėsios lūpos prigludo prie manųjų. Negalėjau jam atsakyti tuo pačiu, bet pravėriau savo lūpas ir leidau jam mane bučiuoti. Gabrielius buvo švelnus ir atsargus, nes žinojo kiek prievartos esu patyręs.
Paliečiau jo šviesius ilgus plaukus ir prigludau prie jo. Gabrielius apkabino mane labai švelniai nenorėdamas sužeisti mano nugaros. Užuodžiau muilo kvapą ant jo plaukų ir pabučiavau jo kaklą. Nedrąsiai, bet jis sudejavo atsakydamas į mano bučinį.
Gabrielius paguldė mane atsargiai į lovą ir užsilipo ant manęs. Pasidaviau jo bučiniams, kurie buvo švelnūs, bet godūs. Niekada nebuvau to patyręs, ką reiškia bučiuotis savo noru. Rankomis suėmiau jo galvą ir jau drąsiau prašiau jo bučinių. Gabrieliaus rankos palietė mano krūtinę ir ėmė sagstyti sutanos sagas, atrišo mano marškinių raištelius ir ėmė bučiuoti mano krūtinę, spenelius vis švelniai juos pačiulpdamas. Jaučiau, kad susijaudinu, bet nenorėjau to jausti todėl atstūmiau Gabrielių.
- Ne, Gabrieliau... – nusišluosčiau ašaras. – Aš dar negaliu to daryti.
- Aš kantriai lauksiu kol būsi pasirengęs, Džiulianai.
- Dėkoju. – ėmiau tvarkytis drabužius. – Tiesiog man būti susijaudinusiam bjauru. Tai primena Stefaną ir kitus seminaristus. Nenoriu to sieti su tavimi.
- Aš suprantu. Turbūt ir aš taip jausčiausi. Tačiau laikas turbūt eiti į paskaitą. Geriau nepavėluokim.
- Tu teisus.
Atsistojau iš lovos ir patraukiau link durų. Gabrielius nusekė iš paskos. Auditorijoje nebuvome pirmi, ten jau laukė keli seminaristai. Jie spoksojo į mus ir laidė bjaurius žodžius į mūsų pusę. Bet nustojo vos atėjo Aurelijus.
Laimei paskaita praėjo be didelių išsišokimų ir man nereikėjo nukentėti. Tuomet laukė naktinės Mišios ir ramybės laikas. Grįžę į kambarį dar pasiglamonėjome su Gabrieliumi. Jo bučiniai buvo kažkokia atgaiva tame pragare. Negalėjau nustoti bučiuoti jo lūpas ir glostyti jo skruostus. Būčiau galbūt ir leidęsis eiti toliau, juk visa naktis prieš akis, bet bijojau, kad man bus šlykštu. Aš niekada neturėjau jokios sekso iš malonumo. Visada tai buvo arba prievarta ar iš reikalo. Gabrielius siūlė man visai kitokią pusę, bet aš bijojau tos pusės. Negalėjau atsipalaiduoti. Tad šią naktį užmigau Gabrieliaus lovoje apsikabinęs jį stipriau nei reikėjo. Nežinau kas buvo ta meilė, bet turbūt ji buvo tokia. Norėjau būti su Gabrieliumi visą laiką. Tik juo vieninteliu galėjau pasitikėti šioj seminarijoj. Na dar tėvas Feručijus. Juo buvo galima pasitikėti. Bet daugiau niekuo.
Naktį kelis kartu Gabrielius mane pabučiavo į skruostą per miegus, bet vėl užmigau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą