Roma,
Italija.
Mes vakar nebaigėme kalbėtis, nes aš nusisukau ir užmigau. Ryte Gabrielius mane pažadino. Pasirodo užmigau su sutana ir net batais. Gabrielius paglostė mano skruostą, bet nusukau veidą nuo jo.
- Gabrieliau, aš... negaliu tau atsakyti tuo pačiu. – tariau jam. – Aš nemoku mylėti ir negaliu.
- Bėkim kartu ir čia. – jis švelniai papurtė mane suėmęs už pečių.
- Kvailioji. – atsisukau ir pažvelgiau į jo žalias akis. – Jie mus ras. Mes per daug žinome, kas dedasi už šitų sienų. Turėsime tapti kunigais tam, kad tylėtume. To jie ir nori iš mūsų.
- Bet aš... įsimylėjau tave, Džiulianai... – mačiau kaip ašaros kaupiasi jo akyse.
- Nekvailiok, Gabrieliau. – papurčiau galvą. – Aš nesu sutvertas meilei. Aš tik sekso žaislas.
- Meluoji pats sau. – Gabrielius pabučiavo mano lūpas. – Žinau, kad turi jausmus ir gali mylėti. Aš tave padaryčiau laimingą.
- Manęs jau NIEKAS nebepadarys laimingu... – neatsakiau į jo bučinį.
- Tu neteisus, Džiulianai. Meilė, net ir slapta, gali padaryti daug. – jis neatlyžo.
- Ne man. Aš seniai nebeturiu vilties išbristi iš savo begėdiško gyvenimo ir aš nė nežinau kas ta meilė. Duok man ramybę, Gabrieliau. Reikia eiti į teologijos paskaitą.
Gabrielius atšlijo nuo manęs ir liūdnokai nuėjo prie durų. Nuėjau ir aš. Išėjome į koridorių kur jau lakstė seminaristai. Vienas kitas rodė pirštais į mane. Žinau, žinau. Aš tikrai žemo ūgio ir tai krinta į akis. Buvau žemiausias iš visų mokytojų ir seminaristų. Aš vos 5‘2 pėdos [1] ūgio. Dėl šito iš manęs nuolat tyčiojosi. Net būdamas vaikas buvau labai smulkus ir mažas. Buvau žemesnis net už savo motiną. Ji pasakojo, jog gimiau anksčiau laiko ir tik stebuklas mane išgelbėjo. Geriau būtų buvę jei nebūčiau išgyvenęs... Dabar štai visi seminaristai bado pirštais ir vadina neūžauga. Vis dar tikiuosi paaugti, bet turbūt veltui viliuosi... Vien jau siūti man sutanas yra siuvėjų iššūkis, nes esu labai liesas. Ir štai seminaristai tyčiojasi iš manęs.
Apsimečiau nematąs ir negirdąs jų patyčių bei nuėjau į teologijos auditoriją. Atsisėdau į savo vietą ir nepajutau kaip Gabrielius prisėdo šalia. Atsiverčiau knygą apsimesdamas, kad jo nematau. Ir visaip stengiausi susikaupti ką pasakoja Aurelijus. Daug klausimų jis metė man, bet sugebėjau atsakyti teisingai ir mokytojas atrodė susierzinęs, kad nepavyko manęs nubausti. Kol mokytojas rašė ant lentos, Gabrielius palinko prie manęs ir sukuždėjo:
- Tau šiandien sekasi.
- Nežinau kodėl.
- Ponaiti de Lombardo! – išgirdau Aurelijų rėkiant ant manęs.
- Taip? – atsisukau į mokytoją.
- Prašau stotis ir ateiti prie lentos. Bei pasakyti savo nuodėmes.
- Mokytojau, taip negalima. – atsistojo Gabrielius. – Tokie dalykai yra tik tarp kunigo ir tikinčiojo. Negalite to reikalauti iš mokinio viešai.
- Aš esu kunigas jeigu kas, Ajelo. Visi čia būsimi kunigai. Tad manau tai liks tarp mūsų. – Aurelijus jautėsi pranašesnis. – Tad, de Lombardo, prašau ateiti.
Atsistojau drebančiomis kojomis ir lėtai nuėjau prie lentos. Tegul muš, bet aš neprasižiosiu. Stovėjau ir žiūrėjau tiesiai prieš save.
- Na, de Lombardo? – paragino mokytojas. – Mes visi laukiam ir neturim visos dienos.
Tylėjau. Nesileisiu, kad visi sužinotų mano nuodėmes ir po to lotų kaip šunys koridoriuose.
- Na, de Lombardo? Ar ilgai dar teks laukti? Gal reikia paskatinimo? – išgirdau kaip jis paėmė lazdą nuo lentos. – Ar man reikės išgauti iš tavęs tai sudėtingesniu metodu?
- Melavau. – greitai tariau ir nurijau seiles, nes kvėpuoti jau neįstengiau.
- Kam? – toliau tardė mane Aurelijus.
- Mokytojau, to jau gana. – vėl atsistojo Gabrielius. – Tai tikrai ne mūsų reikalas.
Aurelijus nuėjo prie Gabrieliaus ir jau užsimojo jam tvoti per nugarą. Tada aš surikau, kad sustabdyčiau ir jį apsaugočiau:
- Melavau Gabrieliui, kad jo nemyliu.
- Ką tu pasakei, ištvirkėli? – Aurelijus grįžo prie manęs stovinčio prie lentos. – SODOMITAS! – jis užsimojo ir tvojo man per nugarą su lazda. Skausmas buvo nenusakomas, kad surikau nesavu balsu ir susilenkiau per pusę rėkdamas. – Kas dar?!
- Užsiiminėjau sodomija su kitais seminaristais. – išklykiau tai kiek leido gerklė.
- Kas dar? – Aurelijus jau maurojo ant manęs tvodamas dar kartą man per nugarą.
- Parsidavinėju už pinigus! – pro ašaras ir snarglius atsisukau į Aurelijų ir surikau jam pačiam į akis: - Ir Jūs man už tai mokat!
Aurelijus kaip pakvaišęs ėmė mane mušti su ta lazda ir nebūtų sustojęs jei ne Gabrielius, kuris atbėgo ir patraukė mane nuo Aurelijaus.
- Kokia čia paskaita? Kaip galima taip elgtis kai Jūs darote priešingai kas yra tikroji išpažintis. Tai jau tardymas! – Gabrielius ėmė rėkti ant Aurelijaus.
- O kas tu, kad man aiškintum? Sėskit abu į vietas.
Gabrielius nusivedė mane ir pasodino į suolą. Pro ašaras nieko nemačiau. Gabrielius mane apkabino per pečius, bet jo prisilietimai tik dar labiau kėlė man skausmą.
- Matot kiek jūsų nuodėmės gali paliesti ir kitus asmenis. – piktai kalbėjo Aurelijus. – Niekada netikėkite viskuo, kas jums sakoma, nes tokie įgudę melagiai gali prikalbėti to ko nėra. Paskaita baigta. Vakare, kad būtumėte savo vietose.
Nebegalėjau atsistoti. Gėlė visą kūną. Bet Gabrielius mane pastatė ant kojų ir paėmęs mano bei savo knygas išvedė į koridorių. Tačiau jis vedė mane ne į valgomąjį, kur visi traukė, bet pas gydytoją. Seminaristai kreivai į mus žiūrėjo ir traukėsi iš kelio lyg nuo raupsuotųjų.
Pas gydytoją Gabrielius padėjo nuvilkti mano sutaną ir marškinius iki pusės kol gydytojas apžiūrinėjo mėlynes.
- Ar tai tiesa, ką pasakei per paskaitą? – paklausė Gabrielius. – Apie melavimą...
- Gabrieliau, aš... – surikau iš skausmo kai gydytojas uždėjo ledo ant mano nugaros. – Nesvarbu, ką aš pasakiau ten.
- Man REIKIA žinoti ar tai tiesa. – jis paėmė mano ranką. – Džiulianai, pasakyk. Ar tu.... myli mane?
- Gabrieliau... – sukūkčiojau nuo skausmo vėl kai gydytojas ėmė tepti vaistus. – Tai, ką tau jaučiu yra nesuprantama.
- Meilė ir yra nesuprantama. – tarė Gabrielius ir spustelėjo mano ranką. – Tu tiesiog jos nesi niekada patyręs ir nežinai koks tai jausmas.
- Man nelemta to sužinoti, Gabrieliau. – vėl surikau iš skausmo. – Aš geriau pažįstu skausmą.
- Tačiau tu jauti kažką šilto ir gražaus man?
- Nežinau, Gabrieliau. Turbūt... taip...
- Viskas. – nutraukė mane gydytojas. – Ištepiau kitu tepalu, turėtų pradėti gyti po kelių dienų ar savaitės.
Gabrielius padėjo man apsirengti. Ir palydėjo į valgomąjį. Seminaristai mus nužiūrinėjo valgydami. Mes su Gabrieliumi susėdome prie laisvo staliuko ir jis atnešė šiek tiek sriubos, bei kelis obuolius.
Pavalgę turėjome laisvo laiko iki vakaro ir Gabrielius nusivedė mane į sodą. Bet nespėjome atsisėsti ant suoliuko kai atėjo Stefanas. Jis griebė mane už rankos ir ėmė temptis atgal į vidų. Gabrielius dar bandė jį sustabdyti, bet Stefanas jam skėlė antausį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą