Roma,
Italija.
Daugiau pamokos vyko be incidentų. O vakare visi ėmė ruoštis maudynėms. Pasiėmiau iš spintos rankšluostį ir vienmarškinis ėjau koridoriumi iki vonios. Tai nebuvo vonios, kurios būtų vienam asmeniui. Ten buvo pavojinga, nes susirinkdavo bent penki seminaristai vienu metu. Būdavo širmos atskiriančios kubilus, bet visi viską galėjo matyti ir žinoti. Žinojau, kad žengiu į liūtų narvą bet ką daryti turėjau? Daugiau nebesiprausti? O tarnai nesikiš į jokius konfliktus. Tad ten buvo patyčių ašarų pakalnė.
Prie durų girdėjau juoką, bet kai pradariau duris visi nuščiuvo. Alvicijus atėmė iš manęs rankšluostį kaip visada. O Emidijus nutvėrė mane už marškinių apykaklės ir perplėšė mano marškinius, kurie nukrito ant žemės. Nebuvau tas, kuris gėdytųsi savo nuogumo, bet bent jau savo kotu galėjau girtis.
- Ohoho!! – suūkė Emidijus. – Pasirodo mūsų mažasis Džiulianas apdovanotas Dievo. Nagi, pažiūrėkim ar susijaudinęs irgi bus įspūdingas.
- Atsiknisk, Emidijau. – surikau ant jo. – Susirask sau lygų.
Emidijus parklupdė mane ant kelių ir liepė jam čiulpti. Prieš prigrasinęs, kad pasakys Stefanui, jog pat savo noru su visais pasidulkinau. Jis sugrūdo savo kotą man į burną ir laikydamas mane už plaukų laikė tol kol baigiau čiulpti ir prigrasino, jog nuryčiau, o viską pasakys Stefanui.
Alvicijus nutempė mane nuo Emidijaus ir parvertęs ant nugaros užsilipo ant manęs. Bandžiau jį nustumti, bet buvau per silpnas. Alvicijus paprašė maudynėms skirto aliejaus ir vienas seminaristas jo atnešė. Netrukus pajutau kaip Alvicijus įėjo į mane ir užsimerkiau iš skausmo.
- Nagi Alvicijau, padaryk taip, kad jam patiktų. – kažkuris sušuko. – Kekšius gi yra, tegul parodo ką moka. Taip neįdomu.
- Aš jam nečiulpsiu. – atsakė Alvicijus. – Bet pasmaukyti galiu. – jo šaltos rankos paėmė mano kotą ir ėmė smaukyti taip, kad netyčia man sukėlė erekciją.
Tiek laiko parsidavinėdamas mokytojams jau buvau įpratęs susijaudinti, kad jiems patiktų, tad net patirdamas prievartą nekontroliavau savo kūno. O tai jiems patiko ir jie tuo mėgavosi.
- Na įspūdingas dydis, kas tą neūžaugą Džiulianą. – kažkuris tarė. – Taip, taip... daryk, kad jis baigtų. Tokie visada baigia, kad ir ką darytum. – juokėsi Emidijus.
Negalėjau sau nieko padaryti, baigiau Alvicijui ant rankų, nes jis tyčia tai darė man. Ir jis nusivalė rankas į mano plaukus. Baigęs skėlė man antausį
- Ištvirkėlis. Kaip tau ne gėda, Džiulianai. – nusijuokė Alvicijus. – Baisiausias nuodėmes darai tokioje vietoje.
- Duok jam ramybę. – tarė Emidijus. – Kitą kartą duosi ir man pasismagint, Alvicijau.
- Gali nors ir dabar.
- Ne, ačiū. Šiukšlėmis po tavęs nesinaudoju. Tegul pirma nusiprausia.
Emidijus pakėlė mane nuo grindų ir įmetė į kubilą. Dar panardino mano galvą po vandeniu kelis kartus ir tarė:
- Nusiprausk, Džiulianai, o tai atsiduodi kekšynu. Vargu ar iš šiukšlės kada nors bus žmogus.
Jie visi išėjo ir likau vienui vienas kubile. Turbūt ir atrodžiau kaip šiukšlė. Pasiėmiau skudurėlį paliktą tarnų ir ėmiau grandyti odą taip stipriai kaip tik galėjau. Norėjau nusiplauti visą purvą paliktą tų nevidonų. Tryniau galvą su muilu kiek tik įstengiau iškentėti, kad išsiplauti viską iš galvos. Bet ašaros pabiro lyg lietus iš giedro dangaus. Užsidengiau rankomis veidą ir verkiau kiek tik plaučiai leido. Niekas neįėjo ir neišėjo iš vonios kambario. Iki tol iš girdau atsidarant duris ir norėjosi surikti, kad dingtų man iš akių.
Gabrielius. Tai buvo Gabrielius. Jis atėjo nusiprausti, bet išgirdo mane kūkčiojant ir surado, kurioje vonioje buvau.
- Džiulianai, kas nutiko? – jis norėjo paliesti mano petį.
- NELIESK MANĘS. – sudrebėjau. – Neliesk...
- Kas nutiko? – jis vėl paklausė.
- Alvicijus ir Emidijus mane išniekino... – užsidengiau rankomis veidą.
- Ką? Dieve, Džiulianai. Aš kam nors pranešiu.
- NEREIKIA. – nutraukiau jį. – Čia nerasi nieko kas mane užstotų.
- Turi būti kažkas, Džiulianai. O kaip tėvas Feručijus?
- Ką jis? Stefanas jo neklausys. Anaiptol apdovanos Alvicijų su Emidijumi. O aš liksiu dar ir nubaustas.
- Vis tiek Feručijus geriau negu niekas. Apsirenk. Atnešiau tau sutaną, nes palikai kambaryje. Štai. Padedu ant kėdės ir nueisime pas Feručijų.
Gabrielius nuėjo už širmos palaukti kol apsirengsiu, o aš drebėdamas apsirengiau savo suplėšytus marškinius, kelnes, sutaną. Pirštais persibraukiau plaukus ir išėjau už širmos. Gabrielius norėjo paimti mane už rankos, bet neleidau jam manęs liesti.
Koridoriai buvo tušti. Laimei. Nuėjome į biblioteką, kur dažniausiai laiką leidžia kunigas. Gabrielius jį suradęs pakvietė mane užeiti. Feručijus taip pat norėjo mane paliesti, bet atsitraukiau.
- Kas vėl nutiko, sūnau mano? – paklausė Feručijus.
- Nieko... – atsakiau.
- Vaikinai peržengė visas ribas. – pradėjo kalbėti Gabrielius. – Jie jį išprievartavo...
- Kas čia dedasi mūsų seminarijoje... – palingavo galva senukas. – Vaikeli, ar neprovokavai jų?
- Kaip aš galėjau juos provokuoti, tėve? – net supykau.
- Labai norėčiau tau padėti, Džiulianai, bet rektorius tavęs nekenčia oficialiai ir viešai. Mano žodis nieko nereikš. Bet melsiuosi už tave, Džiulianai.
- Maldos nebepadeda, tėve! – surikau. – Jie primokyti rektoriaus. Alvicijus mačiau ėjo pas Stefaną. O jie visi susimokę prieš mane.
- Daugiau eik maudytis su Gabrieliumi. Manau juo gali pasitikėti? – tarė Feručijus.
- Juo galiu pasitikėti... bet daugiau niekuo... – nuleidau galvą.
- Ir pasimelsk, nes nebeesi skaistus. Prašyk Dievo grąžinti tau tavo skaistumą.
- Aš jau nebetikiu Dievu... – atsistojau ir išbėgau iš bibliotekos verkdamas.
Gabrielius manęs nesivijo. Feručijus taip pat. Pats nežinau kodėl taip pasakiau. Abejojau savo pašaukimu, bet ne tiek... Nuėjau į bažnyčią. Atsisėdau vienui vienas ir ėmiau kalbėtis gal pats su savimi, gal su Dievu:
- Aš nežinau ar benoriu būti kunigu jei čia dedasi tokie dalykai. Aš nebetikiu tavimi, Dieve. Kur tu esi kai su manimi taip elgiamasi? Nejaugi nori man leisti kankintis čia dar kelis metus? Už ką? Už ką man davei tokį likimą? Kaip tavimi tikėti kai nesulaukiu jokios malonės iš tavęs...
Prasėdėjau gal valandą ir atsistojęs nusprendžiau eiti į savo kambarį. Eidamas netoli vonios sutikau keletą seminaristų einančių praustis. Pamatę mane ėmė šnibždėtis, bet garsiai man nieko nesakė. Tik kai ėjau pro šalį vienas pastūmė mane lyg būčiau toks pasibjaurėtinas dalykas ir jie užsidarė vonioje.
Gabrielius laukė kambaryje su knyga. Aš įėjęs atsisėdau ant savo lovos. Gabrielius nieko nesakė man. Nesakiau ir aš. Kurį laiką bent.
- Tu melavai, tiesa? – paklausė Gabrielius.
- Ką?
- Kad nebetiki Dievu.
- Aš nebežinau kuo tikiu ir kuo ne. Man labai sunku...
- Netikėk niekuo, bet bent Dievui duok šansą.
- Tu nesupranti ką man tenka išgyventi, Gabrieliau...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą