Roma,
Italija.
Ryte Gabrielius nekalbėjo su manimi. Mūsų laukė bandomosios Mišios ir man reikės nešti kryžių. Ilgai negulėjau lovoje ir apsitvarkiau sutaną, kur buvo susiglamžiusi ir nuėjau į koplytėlę skirtą mokytis. Man įdavė kryžių ir liepė nešti. Šiems mokslam vadovavo pats rektorius. Kuris ir ėjo šalia manęs.
Neilgai truko mano ramybė... Kryžius išslydo man iš rankų ir lyg velnio neštas kaip trenkėsi Stefanui į galvą... Tas susvyravo ir vos nenugriuvo. O tada jau prasidėjo cirkai. Stefanas atėmė kryžių iš manęs ir padavė Alvicijui. Mane nutvėrė už žasto ir ėmė tempti lauk iš koplytėlės. Prieš tai dar sukomandavęs tęsti Aurelijui vietoj jo.
Kai mane nusitempė į koridorių, ten nieko nebuvo. Ir džiaugiausi, kad niekas nematys nieko, bet tuo pačiu ir bijojau, jog niekas man nepadės. Stefanas kaip užsimojo ir skėlė antausį man tokia jėga, kad parkritau ant grindų. Skruostas degte degė ir susiėmiau už jo viena ranka. Tada Stefanas pradėjo rėkti ant manęs kiek tik galėjo. Puikiai žinojau, kad seminaristai ir Aurelijus viską girdėjo.
- Tu net kryžiaus nulaikyti nesugebi!!! – rėkė Stefanas. – Ką tau reikės patikėti TIKRŲ Mišių metu?! Ar knygą bent nulaikyti galėsi ar pamesi ir ją pakeliui?!!!! NETIKĖLIS KOKIŲ RETA. Kelkis! – jis griebė man už žasto ir per prievartą pastatė ant kojų. – MAUK Į BAŽNYČIĄ ir melskis, kad neužmuščiau tavęs kai surasiu po pamokos.
Nė neatsisukdamas greitu žingsniu patraukiau link bažnyčios. Ten susiradau tėvą Feručijų. Parkritau prieš jį ant kelių ir pradėjau verkti.
- Na, tau niekada nereiks nešti to kryžiaus. – nuramino Feručijus. – Tai altoriaus berniukų darbas. Knygų nešioti irgi nereikės. Manau Stefanas kiek perdėjo. O tai, kad jam užvožei su tuo kryžiumi – tikrai vertas nuodėmės juokelis.
- Man kažkodėl visai nejuokinga. – žliumbiau ant kelių klūpodamas. – Jis mane užmuš kai gaus progą.
- Neužmuš. – Feručijus palietė mano galvą. – Jei užmuš, už žmogžudystę bus ne tik išmestas iš dvasininkų luomo, bet ir pasiųstas pats myriop. Manau jis tai suvokia.
- Tačiau kankinti mane gali labai ilgai... – atsistojau nuo žemės. – O ką man čia veikti? Atėjau čia, nes jis mane pasiuntė.
- O ką žmonės daro bažnyčioje? – nusišypsojo Feručijus. – Meldžiasi. Pasimelsk, kad baisiai nebaustų.
Ką gi. Jis man padėjo melstis ir prabuvo gan ilgai kol negrįžo Stefanas su raudona kakta ir besiformuojančia mėlyne. Jis nieko nesakė Feručijui, tik palietė man stotis ir eiti paskui jį. Atsisveikinau su Feručijumi ir nusekiau paskui Stefaną. Kada nors tu pavydėsi man skarleto sutanos, nevidone. Kada nors tu rėksi mano vardą prašydamas atleidimo.
Jis nusivedė mane į savo kabinetą, kuriame netroškau būti. Uždaręs duris trenkė man per galvą ranka ir apakintas skausmo įsikibau į kėdę kitapus jo stalo.
- Tai manai gali tyčiotis iš manęs visos seminarijos akivaizdoje? – Stefanas suriko ant manęs.
- Aš nesityčioju iš Jūsų. – atsisukau į jį ir kažko suėmė juokas matant tą mėlynę ant kaktos, bet susilaikiau nesijuokęs. – Tai Jūs tyčiojatės iš manęs.
- Kaip tu drįsti! – užriaumojo Stefanas. – Tu žinai kas aš, o kas tu? Nevėkšla seminaristas. Ar tu iš vis moki ką nors tinkamai padaryti?
- TAS KRYŽIUS IŠSLYDO MAN IŠ RANKŲ! – surikau ir aš. – Tai ne mano kaltė, rektoriau.
- Nerėk ant manęs, sukvaiši. – Stefanas vėl skėlė man antausį. – Man tik kyla klausimas kaip toks debilas sugebėjo čia patekti. Nučiulpei kokiam kardinolui?
- Norėtumėte... – pažvelgiau į jį neapykantos kupinomis akimis. – Ne visi daro karjerą per lovą.
- TU DAR DRĮSTI PRIEŠ MANE STATYTI AKIS?!!! AŠ VYSKUPAS, O TU NIEKAS. Šūdo gabalas ir tiek. Net žmogumi tokio nelaikau. – jis nusispjovė man po kojomis. – Abu tavo tėvai buvo bepročiai, nesistebiu, kad ir sūnus toks pat.
- Aš nesu kaltas dėl tėvų pasirinkimo... – atsakiau jau kiek nuolankiau.
- Nesistebėčiau jei ir pats taip baigtum savo sušiktą gyvenimėlį.
- Nesulauksit. Tegul Alvicijus su savo šutve baigia mane persekioti ir tyčiotis.
- Manai man rūpi? – nusijuokė Stefanas. – Jie bent jau mokosi ir stengiasi. Ne taip kaip kai kurie. – jis bedė pirštu į mane. – Tave čia suės gyvą. Verčiau nešk kudašių.
- Niekur aš nenešiu savo kailio. – vėl pažvelgiau į Stefaną. – Tai mano kelias ir aš juo eisiu iki galo.
- Tuomet tavo galas labai arti. Tik nežinau ar nori jį pamatyti. – Stefanas vėl užsikvatojo ir įsipylė vyno į taurę. – Nežinau kuo save laikai, bet tokių išsišokimų aš nepakęsiu.
- Tapęs kunigu tapsiu ir Jūsų konkurentu. Gerai pagalvokite su kuo turite reikalų. – pagrasinau jam.
- Mat kaip. – vos neišspjovė viso vyno į taurę atgal. – Grasini? Tu netapsi jokiu kunigu ir manęs negąsdini! Esi paprasčiausias kekšius, pastumdėlis ir beprotis. Man tokie berniukai ne riba. Galiu tave išmesti iš seminarijos bet kada. Bet man patinka naudotis tuo ką turi. – jis griebė man už užpakalio ir aš atšokau nuo jo.
- Prašyčiau manęs neliesti po to ką padarėte man. – sušnypščiau.
- Oi oi kaip išsigandau. – Stefanas padėjo taurę ant stalo ir griebė mane už žasto. – Dar pasismaginsim kai turėsiu daugiau laiko, Džiulianai.
Man pasidarė bloga ir ėmė temti akyse, bet išsilaikiau ant kojų. Pasitraukiau nuo jo kai mane paleido ir atsirėmiau į duris.
- Kekšius aš laikau arti, o priešus dar arčiau, Džiulianai. Kunigu nebūsi, nesvarbu kiek besimokytum. Daryk, ką nori, bet aš tavo gyvenimą paversiu pragaru. Tol kol būsiu gyvas tu nerasi vietos šiam pasaulyje. Eik lauk. Atsibodo žiūrėti į tavo debilo snukį.
Pradariau duris ir moviau lauk, bet atsitrenkiau į Alvicijų.
- Žiūrėk kur leki, pusproti. – suriko Alvicijus ant manęs.
Ką jis veiks pas rektorių man ir įsivaizduoti baisu. Bet džiaugiausi išnešęs sveiką kailį iš to kabineto ir greitu žingsniu pasileidau link savo kambario. Turėjau dar laiko pailsėti iki kitos paskaitos. Užsidariau kambaryje ir prisėdau ant lovos. Atsidusau ir susiėmiau už galvos. Stefanas negali man sugriauti planų. Aš stengsiuosi mokytis geriau nei dabar ir tikrai įšventins mane kunigu. Ne jis šventins. Bus kitas vyskupas, kuris tikiuosi nežino, kas čia dedasi seminarijoje. Visi kekšauja savo noru Stefanui išskyrus mane. Bet aš įrodysiu, kad kardinolo kėdę gausiu savo sunkiu darbu. Man tereikia tapti arkivyskupu ir tada pinigėliai plauks patys. Ir kardinolo vieta atiteks man. Pasidulkinsiu su mokytojais iki kol surinksiu reikiamą sumą ir daugiau to nedarysiu. Su jokiu dvasininku. Prisiekiu ir to laikysiuosi. O Stefanas dar bučiuos man rankas ir kojas. Aš gyvensiu dėl to akimirkos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą