Roma, Italija.
Pajutau
kaip ant lovos atsisėdo Gabrielius. Jis ėmė glostyti mano sumuštus pečius,
kurie vis dar skaudėjo. Pasiridenau ant šono ir pažvelgiau jam į akis.
- Kodėl tu vienintelis man toks geras? – paklausiau jo.
- Nes tu nenusipelnei šitų patyčių. – jis paglostė mano šlapią skruostą. – Nežinau... to jausti tau neturėčiau, tai draudžiama. Tačiau tu man patinki.... kaip vaikinas... ir dėl to labai pergyvenu dėl savo sielos.
Gabrielius palinko arčiau mano veido ir užmerkiau akis laukdamas bučinio, bet jis pabučiavo mane tik į skruostą. Tačiau, kad jo lūpos dreba ir aš suėmęs rankomis jo veidą prisitraukiau jį artyn priliečiau savąsias lūpas prie jo. Liežuviu perbraukiau per jas ir praskyriau. Gabrielius leidosi bučiuojamas ir mūsų liežuviai greitai susipynė. Jis paguldė mane vėl į lovą ir nenutraukdamas bučinio užgulė mane. Bet greitai baigęs mano bučiuoti nuraudo ir nusuko akis.
- Taip negalima, Džiulianai. – sukuždėjo Gabrielius. – Tai... nuodėminga
- Bet ir saldu. – sukuždėjau jam į lūpas. – Leisk man dar kartą tave pabučiuoti. Tik tiek...
Gabrielius vėl pravėrė lūpas ir leido man ištyrinėti jo burną. Po visko, ką teko patirti šią dieną jo lūpos buvo kažkokia atgaiva ir palaima. Kažkas ko man trūko. Po kelių minučių jis atšlijo nuo manęs.
- Ne, Džiulianai, tai tik momentas silpnybės. Mes negalim to daryti. Tai būtų didžiulė nuodėmė. Aš to negaliu padaryti. – susijaudinęs tvarkėsi sutaną Gabrielius.
- Žinau. Bet man patiko tai, ką man davei, Gabrieliau... – jo vardą sukuždėjau lyg sau.
- Man taip pat labai patiko, bet tai mus tik įklampintų gilyn į nuodėmę....
- Man nesvarbu. Aš jau taip skęstu nuodėmėse. – paliečiau pirštais savo lūpas.
- Turėtum jas išpažinti.
- Tai tik paskatintų daugiau patyčių... Net ir išpažintis nėra šventa nuo paskalų. – atsakiau ir atsiguliau ant nugaros, kuri gėlė.
- Gal bent galiu apžiūrėti tavo nugarą Džiulianai? Žinau, kad tau skauda...
- Žinoma... – atsisėdau lovoje ir atsukau jam nugarą.
Jis atsargiai atsagstė mano sutanos sagas ir nutraukė žemyn ją. Tada atrišo marškinių raištelius ir nutraukė juos taip pat. Pajutau jo pirštus ant savo geliančios nugaros.
- Džiulianai.... čia baisios mėlynės. – Gabrielius išgąstingai sukūkčiojo. – Tau reikia pas gydytoją.
- Jeigu ten nueisiu, visi tyčiosis dar labiau, kad negaliu iškęsti skausmo. Nereikia, Gabrieliau.
- Bet čia siaubas... – jo pirštai švelniai lietė mano nugarą. – Kai kur jau pradėjo keistis spalva. Tau reikia kokio tepalo, kad jos gydytų greičiau.
- Man nieko nereikia, Gabrieliau. – tyliai ir liūdnai atsakiau. – Manai Aurelijus nemuš manęs rytoj? Kokia prasmė kažką gydyti jei vėl viskas pasikartos iš naujo?
- Jeigu kreiptum dėmesį į jo paskaitą – jis tavęs nemuštų. Einu pakviesti gydytoją. Tiesiog pabūk čia kelias minutes.
Gabrielius nelaukė mano priekaištų ir nuėjo pas gydytoją. Aš užsitraukiau marškinius ant pečių, nes kambaryje buvo vėsoka. Ilgai laukti neteko. Seminarijos gydytojas greitai reaguodavo į visas bėdas. Jie grįžo su Gabrieliumi ir gydytojas nutraukė marškinius man nuo pečių.
- Košmarėlis. – tarė gydytojas. – Kas tave taip prilupo?
- Mokytojas. – atsakė už mane Gabrielius.
- Na, esu gydęs sumušimų šioj seminarijoj.... bet tokių dar neteko matyti. Ką tokio jam padarei? – gydytojas ėmė tepti tepalą ant mano nugaros.
- Sumaičiau Tėve Mūsų žodžius. – atsakiau.
- Aurelijus. – konstatavo gydytojas. – Visi žino, kad jam malonumas mušti seminaristus. Turėtum mažiau kristi jam į akis, Džiulianai.
- Jam nesiseka išlikti nepastebimam. – atsiduso Gabrielius. – Visi kimba prie jo kaip musės prie medaus. Tik blogąją prasme.
- Štai. Viskas. – gydytojas padėjo tepalo indelį ant palangės. – Kiekvieną vakarą turi tepti šiuo tepalu ir užgis greičiau.
Gydytojas mus paliko ir užsitempiau marškinius bei sutaną ant pečių. Miego nenorėjau. Galvojau apie tėvus, skausmą, Gabrielių. Pastarasis irgi nemiegojo, o žiūrėjo į mane. Taip, bučiniai ir prisilietimai man patiko, bet atsakyti tuo pačiu jam negalėjau. Mano tikslas buvo ne meilė, o valdžia. Privalėjau išsikovoti vietą po saule kai netekau tėvų. Nors iš jų nebūtų buvę jokios naudos. Buvome vargšai, o ir tėvai nuolat mane ujo. Kai pasakiau, kad stosiu į seminariją, jie juokėsi iš manęs susiėmę už pilvų. Kartojo, jog nebūsiu aš geras kunigas ir nieko nepasieksiu. Tėvai mane taip pat lupo, nuolat vaikščiodavau su mėlynėmis ant savo kūno. Jie nekentė manęs kaip ir visa seminarija. Būdamas dar visai mažas kalbėjausi su vienu kunigu ir jis patarė man tapti kunigu. Tik taip išsigelbėsiu nuo tėvų. Na... taip ir padariau. Bet čia ne geriau. Anaiptol, daug blogiau.
Bet kai tave taip muša imi abejoti savo pašaukimu. Kiti drąsiai tyčiojasi iš manęs ir nė vieno dar nemačiau nubausto. Aišku visa tai rektoriaus darbas. Stefanas kreivai į mane žiūrėjo vos čia atvykau prieš metus. O galop ir išniekino mane... tiesiog savo kabinete. Lyg būčiau jo vienintelio žaislas.
Gabrielius atsistojo iš lovos, uždegė žvakę ir prisėdo ant manosios lovos.
- Manęs taip pat neima miegas. – tarė Gabrielius. – Tau turbūt labai sunku. Nežinau, ką daryčiau jei mirtų mano tėvai.
- Jie nebuvo šventi. – atsakiau. – Mušdavo mane nemažiau nei Aurelijus. Ir nesuprantu už ką... Nieko blogo jiems nebuvau padaręs.
- Džiulianai, jie buvo blogi žmonės. Tiesiog tokių žmonių yra. O dabar tesiilsi jie ramybėje.
- Aš turėjau juos palaidoti kaip priklauso... – pajutau kaip varva ašaros.
- Tu to negalėjai. Jie savižudžiai. – atsiduso Gabrielius. – Net jei jie būtų mirę šiaip nuo kažko, niekas tau dar neleistų vykdyti laidotuvių ceremonijos. Bet dar tik metai čia ir daug ko nemokam.
- Koks ten mokslas. – nusibraukiau ašaras sutanos rankove. – Paskaityt iš KNYGOS. Va ir viskas. Tą tai tikrai sugebu.
- Tu dar neįšventintas į kunigus... – Gabrieliaus ranka nusileido ant mano peties. – Dar turi šiek tiek palūkėti. Nors vyskupas tau niekada neleistų laidoti tėvų...
- Tas nevidonas man nieko ir taip neleidžia. – mano veidu nubėgo šešėlis. – Vieną dieną aš pamatysiu jį mirties paimamą.
- Nekalbėk taip, Džiulianai. – sudraudė mane Gabrielius. – Tai labai blogi žodžiai. Ir neturėtum taip kalbėti.
- Bet pamatysi vieną dieną jis kentės taip kaip aš. Ir prisiekiu aš tai padarysiu. – įsiūtis mane degino.
- Džiulianai, baik. – Gabrielius atsistojo ir nuėjo prie savo lovos. – Pagalvok ką kalbi ir eik geriau miegoti. Tai baisiai nuodėmingi žodžiai.
- Manęs nuodėmės nebegąsdina. Aš jau pasiekiau dugną...
- Kol tikėsi Dievu tol nebūsi dugne.
- Gal aš juo jau ir nebetikiu... – nusisukau nuo jo lovoje.
- Džiulianai...
- Tylėk.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą