Roma,
Italija.
Nesikėliau į vakarines paskaitas ir raudojau tyliai į savo pagalvę. Visi manęs čia nekenčia. Ėmiau net abejoti savo kunigystės pašaukimu, bet jau dėtis kur nebeturėjau. Gal tikrai aš būsiu niekam tikęs kunigas? Jau dabar celibato nesilaikau, užsiimu sodomija su mokytojais, kurie man moka už tai. Jau turiu nemažai susitaupęs pinigų ir prisiekiu tapsiu arkivyskupu. Jau žinau kiek tai kainuos ir man nebedaug trūksta. O po to gyvensiu ramiai ir joks Stefanas man neės gyvenimo.
Gabrielius išėjo po pietų miego ir neužilgo grįžo. Jis ėmė mane purtyti. Bet nugyniau jį šalin, tačiau jis neatstojo.
- Eik velniop, Gabrieli.
- Rektorius nepatenkintas, kad nepasirodei paskaitoje. Jis laukia už durų... ir bijau, kad geruoju nesibaigs. – Gabrieliaus balsas drebėjo.
- Eik šikt tas rektorius. – atsakiau jam.
- Džiulianai nesikeik. Eik pas jį tuojau pat!
- Visai negaliu pailsėti. – atsisėdau lovoje ir permečiau Gabrielių piktu žvilgsniu.
Susitvarkiau sutaną ir virpėdamas atidariau mūsų kambario duris. Už durų laukė rektorius Stefanas. Jis stvėrė mane už sprando ir pastūmė, kad nukrisčiau ant grindų prie visų seminaristų akių.
- Drįsti praleidinėti paskaitas?!! – riaumojo Stefanas. – Mauk į teologijos paskaitą ir, kad būtum naktinėse Mišiose! Ar supratai, netikša?!!
- Supratau... – sumurmėjau ir bandžiau keltis nuo grindų, Gabrielius atbėgo man į pagalbą.
Stefanas nuėjo savais reikalais mane pažeminęs visų seminaristų akyse. Viriau iš pykčio, bet nieko negalėjau padaryti. Gabrielius pastatė mane ant kojų ir nuvalė sutaną. Visi susirinkę garsiai ir akivaizdžiai juokėsi iš manęs kai mes su Gabrieliumi ėjome koridoriumi link teologijos auditorijos. Visi šaipėsi iš manęs ir link manęs skrido žodžiai: netikša, neūžauga, tinginys, rektoriaus kekšius, našlaitis, bjaurybė... Apsimečiau, kad viso to negirdėjau ir Gabrielius mane įleido į teologijos auditoriją atidaręs duris. Atsisėdau į savo vietą. Mokytojas perliejo mane rūsčiu žvilgsniu. Pasiėmė lazdą nuo lentos ir priėjo prie manęs.
- Tai, tinginy, nesugebi iki mano paskaitos ateiti? – mokytojas sušėrė man lazda per pečius. – Kitą kartą, kad būtum čia penkiomis minutėmis anksčiau. Ar aiškiai pasakiau, de Lombardo?
- Taip... – numykiau iš skausmo.
Skausmas buvo žvėriškas. Ta lazda buvo medinė ir nors plona, bet kirto kaip geras pagalys. Pečius ir nugarą dabar skaudėjo be proto ir vos galėjau išsėdėti ramiai. Mačiau, kad mokytojas vėl siekia savo lazdos. Susigūžiau ir apsimečiau, kad skaitau knygą. Nors man nė velnio nerūpėjo ta knyga. Norėjau greičiau išeiti iš tos auditorijos. Girdėjau kaip kiti seminaristai tylomis juokėsi iš manęs.
Mokytojas vėl priėjo prie manęs su ta lazda.
- Džiulianai, tu ir vėl nesusikaupi ir nesiklausai, ką aš sakau. – jis vėl trenkė man su ta lazda per nugarą ir skausmas perliejo dar stipresnis.
- Stokis. – liepė mokytojas, bet aš negalėjau atsistoti. – STOKIS.
Jis nutvėrė man už ausies ir nenoromis atsistojau rėkdamas iš skausmo. Mokytojas nuvedė mane prieš visą klasę.
- Dabar garsiai sukalbėk Tėve Mūsų ir, kad jokių klaidų! Kitaip... – jis pamojavo ta lazda.
- Tėve Mūsų, kuris esi danguje... – galvojau bus lengva užduotis, bet pamiršau žodžius ir iškart pajutau kaip ta lazda smogia per mano nugarą.
- Iš naujo! – sukomandavo mokytojas.
Nebeatsimenu kiek kartų bandžiau teisingai sukalbėti maldą ir kiek kartų mane mušė, bet turbūt po kokių dešimt kartų pavyko. Mokytojas visus paleido eiti į naktines Mišias. Aš vos galėjau paeiti iš skausmo. Gabrielius nuvedė mane į bažnyčią ir visi susėdome. Kol laukėme Mišių pradžios visi seminaristai toliau tyčiojosi iš manęs.
- Džiulianas nemoka Tėve Mūsų. Kaip per Mišias dabar sukalbėsi? – atsisukęs atvirai tyčiojosi vienas.
- Rektoriaus kekšius. Nueisi, išsiverksi ant jo koto ir vėl viskas bus gerai. – juokėsi antras.
- O gal lėksi išsiverkti pas tėvą Feručijų Barberį? – tyčiojosi trečias.
Feručijus buvo geras kunigas. Jis vienintelis mane išklausydavo. O gandai greitai pasklinda ir dabar visi seminaristai stumia ant manęs, kad einu pas Feručijų išsipasakoti.
Mišios praėjo greitai ir be incidentų. Po jų nuėjau pas Feručijų. Juo vieninteliu galėjau pasitikėti. Kunigas sėdėjo bibliotekoje ir skaitė. Priėjęs nusilenkiau ir jis leido prisėsti šalia.
- Kas nutiko, sūnau mano? – jis jau buvo senas, bet labai geros širdies.
- Viskas ėmė griūti po tėvų mirties... – atsakiau. – Vaikinai tyčiojasi atvirai iš manęs prie visų mokytojų ir rektoriaus, o tiems nusispjauti. Aurelijus primušė mane šįvakar... Aš nežinau ar galėsiu čia mokytis jei tai tęsis. Aš iš vis abejoju ar man buvo lemta čia įstoti...
- Manau, jog esi tinkamoje vietoje. – atsakė Feručijus. – Tiesiog tave supa nekokie žmonės. Tikiu, jog būsi puikus kunigas jei tik kiek nuleisi kartelę ir tapsi truputį kuklesnis. Aš girdėjau, kad... hmm... miegi su mokytojais už pinigus. Tai baisi nuodėmė.
- Man reikia pinigų. – atsakiau. – Tik taip galėsiu išsilaisvinti ir atkeršyti visiems.
- Kerštas dar didesnė nuodėmė, vaikeli mano. – papurtė galvą Feručijus. – Geriau panaudok tuos pinigus geresniam tikslui. Turėtum susitelkti į mokslus ir tada būsi laisvas. Kai baigsi mokslus turėsi savo parapiją ir niekam tavęs daugiau nekankins.
- Parapija ne tai ko noriu. – papurčiau galvą. – Man reikia kardinolo kepurės.
- Ajajai kaip aukštai taikaisi, vaikeli. – pasibaisėjo Feručijus. – Tokie norai gerai nesibaigia. Tavo puikybė labai aukšta. Turėtum nustoti parsidavinėti ir gyventi kaip tavo draugas Gabrielius. Jis kuklus ir geras.
- Aš ne Gabrielius, tėve, ir niekada toks nebūsiu. O jei reiks tai ir pačiu popiežiumi tapsiu.
- Džiulianai, tu kliedi. Gal nueik pas gydytoją. – Feručijus atrodė itin susirūpinęs.
- Aš kliedžiu?! O tai, kad rektorius mane išprievartavo irgi kliedesiai???
- Jis padarė ką? – jo akys išsprogo ant kaktos.
- Tai ką girdėjote. Jis mane paėmė per prievartą savo kabinete... – pravirkau. – Dėl to man ir reikia pinigų, kad nuo jo pabėgčiau ten, kur jis neturi galios.
- Tai labai rimtas kaltinimas, Džiulianai. Tu tikras?
- Tai ne, susapnavau ir sugalvojau Jums papasakot. Tai tiesa. Jis mane nuskriaudė, o seminaristai galvoja, kad aš pats savo noru su juo miegu.
- Lai Dievas tau padeda, vaikeli. Aš prieš rektorių esu niekas. Jis gi vyskupas. O tik šiaip kunigas. Pamiegok šiąnakt ir rytoj ateik pas mane vėl.
- Dievas man jau nebepadės... – atsistojau ir išėjau iš bibliotekos.
Net ir Feručijus mano, kad išsigalvoju. Niekas manimi netiki. Neturiu nieko, kas mane išgelbėtų. Pamažu grįžau į savo kambarį. Koridoriuje sutikau kelis seminaristus, kurie vėl tyčiojosi. Aš lyg koks maras – kur pasirodau ten prasideda kažkas. Įėjęs į kambarį griuvau į lovą su drabužiais ir pradėjau verkti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą