Roma, Italija.
Sėdėjau teologijos paskaitoje kai į auditoriją įėjęs vienas mano draugas man pranešė, kad rado mano motinos kūną Tibre, o tėvą pasikorusį ant medžio visai šalia kranto. Buvau vos šešiolikos. Ir štai per vieną dieną pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Abu mano tėvai nusižudė tą pačią dieną. Draugas prie visos auditorijos dar ištarė, kad niekas jų nelaidos ir man draudžiama net bandyti rasti kur juos pakas. Tai rektoriaus įsakymas.
Rektorius buvo Stefanas de Imondi. Pasibjaurėtinos reputacijos vyskupas. Bet aš palikau auditoriją ir nubėgau pas jį. Žinojau, kad man gali atsipirkti labai skaudžiai tai ką padariau. Įsiveržiau į jo kabinetą ir surikau:
- PRAŠAU MAN LEISTI PALAIDOTI TĖVUS!
- Džiulianai, tau tik pasvajoti apie tai. – nusijuokė Stefanas. – Jie savižudžiai. Ir bus palaidoti ten kur ir visi tokie. Grįžk į auditoriją. Tai įsakymas.
- Niekur aš negrįšiu! – surikau ant jo. – Aš juos pats palaidosiu.
- Aš tau tai draudžiu. – trenkė kumštį į stalą Stefanas. – Tu dar negali laidoti žmonių. Juk tu tik paprastas seminaristas. – kreiva šypsenėlė pasirodė jo veide.
- Gal ir taip, bet mokausi gan gerai ir galiu tai padaryti. – neatlyžau.
- Tu niekam tikęs. – išspjovė Stefanas. – Būsi ir niekam tikęs kunigas. Nė nesvajok apie geresnę vietą bažnyčioje. TU NETIKŠA.
- Ne Jums spręsti tokius dalykus. – sukryžiavau rankas ant krūtinės.
- Ne man? Drąsūs žodžiai. – Stefanas atsistojo ir priėjo prie manęs. – Su kiek mokytojų jau permiegojai, de Lombardo?
- TAI MELAS. – bandžiau gintis. – Kad ir kas skleidžia tokius gandus, jie meluoja.
- Nemeluoja, de Lombardo, aš viską žinau. – jis palietė mano skruostą. – Tu kekšius. Ir pats žinai, kas tokių laukia...
Stefanas griebė mane už sprando ir kitą ranka už savo tarpkojo. Laimei besiblaškydamas užmyniau ant sutanos ir pargriuvau. Taip netyčia išsilaisvindamas iš jo gniaužtų. Atsistojau nuo grindų ir moviau lauk pro duris. Dar išgirdau jo bjaurų juoką ir pasileidau bėgte koridoriumi iki sodo. Ten vos atgaudamas kvapą parkritau ant kelių prieš Marijos statulą. Tik tada supratau, kad likau šiame pasaulyje vienui vienas. Ėmiau melstis už tėvus ir save. Kiek meldžiausi neprisimenu, bet atsimerkiau kai pajutau ranką ant peties. Tai buvo Gabrielius.
- Mokytojas visur liepė tavęs ieškoti. – tarė Gabrielius. – Tave surasti buvo sunku.
- Duokite visi man ramybę. – pro ašaras vos įžiūrėjau jo veidą.
- Mokytojas liepė parvesti tave į auditoriją. Žinai, koks jis griežtas.
Šiaip ne taip atsistojau ant kojų, kurios virpėjo. Gabrielius padėjo nuvalyti sutaną apkibusią sudžiūvusiais lapais ir šapais nuo žemės. Ir pamažu parvedė mane į auditoriją. Bet paskaita man nerūpėjo. Atsiprašiau mokytojo už pabėgimą iš paskaitos ir tiesiog žiūrėjau į sieną likusį laiką. Nieko neatsimenu iš tos paskaitos. Mokytojas liepė pasilikti man po paskaitos. Pasilikau. Neturėjau kitos išeities.
- Žinau, kad šiandien tau įvyko labai baisus dalykas, bet bėgimo iš mano paskaitos aš netoleruosiu, Džiulianai. – tarė Aurelijus Peski. – Noriu, kad įdėmiau klausytum mano paskaitų nes jos bus labai svarbios. O tu nuolat blaškaisi ir nesusikaupi.
- Pasistengsiu kitą kartą susikaupti. – tariau nuleidęs galvą.
- Puiku. Gali eiti.
Išėjau į koridorių ir pats nežinojau kur eiti. Gabrielius manęs laukė už durų ir priminė, kad laikas pietauti. Nors ša jokio noro valgyti neturėjau, bet nuėjau su juo į valgomąjį. Jis man pridėjo maisto ir susėdę prie stalo bandėme valgyti, bet prie gretimo stalo ėmė šūkauti kiti seminaristai sužinoję apie mano nelaimę ir vadinti mane našlaičiu, neužauga, padlaižiu. Gabrielius neištvėręs nusviedė obuolį į jų pusę. Į mūsų pusę atskriejo kriaušė. Taip užvirė maisto kova. Bet ji ilgai nesitęsė, nes į valgomąjį atėjo Stefanas ir mūšis iškart baigėsi.
- Dar kartą pamatysiu švaistant maistą – visi lėksite iš seminarijos! – suriko Stefanas ant mūsų visų.
- Čia tas neužauga Džiulianas kaltas. Jis pradėjo. – išgirdau Alvicijaus balsą.
- DŽIULIANAI!!! – užriaumojo Stefanas.
- Aš nieko nedariau. – mečiau šaukštą ant stalo.
- Po pietų pas mane į kabinetą.
Negalėjau patikėti, kad tas Alvicijus mane pasiųs į Stefano kabinetą. Baigiau valgyti tai, kas liko po maisto mūšio ir nupėdinau į Stefano kabinetą. Pasibeldžiau ir Stefanas suriko įeiti. Įėjęs laikiau arčiau durų.
- Tai maisto mūšį surengei tėvų laidotuvių proga? – nusišaipė Stefanas.
- Jį pradėjo Alvicijus, ne aš. – atkirtau. – Jis pirmas pradėjo mane įžeidinėti.
- Man nerūpi kas pradėjo pirmas. – Stefanas atsistojo ir priėjo prie manęs. – Bet kažkas už tai turės sumokėti.
- Ten Alvicijus ir moka. – bandžiau nuo jo atsitraukti, bet nugara priliečiau duris.
- Alvicijus nemokės. Mokėsi tu, Džiulianai. – Stefanas sugriebė mane už gerklės ir nustūmė ant grindų.
Aš vos susilaikiau neprisitrėškęs nosimi į grindis. Stefanas vėl sugriebė mane už sprando ir atsuko mano veidą į save.
- Džiulianai, esi gražus lyg lėlė, bet pasiutęs kaip velnias viduje. Mokėsi skaudžiai už kiekvieną prasižengimą. Man nusibodo su tavimi terliotis.
- Aš nieko nepadariau!- suurzgiau.
- Padarei. Blogai padarei. O dabar išpirksi savo kaltes.
Stefanas pakėlė mano sutaną ir nutraukė mano kelnes. Žinojau, kas manęs laukia ir bandžiau visais būdais atsikelti nuo grindų, bet Stefanas buvo aukštesnis ir stipresnis už mane. Pajutau tik jo kotą savyje ir surikau įsikandęs savo ranką. Tai buvo pirmas kartas kai Stefanas manimi pasinaudojo. Baigęs tenkintis dar kelis kartus trenkė man per galvą ir liepė susitvarkyti. Drebančiomis rankomis susitvarkiau drabužius ir išėjau iš jo kabineto.
Parsiradau į savo kambarį šlitinas lyg būčiau girtas. Ten Gabrielius klojo savo lovą ir pamatęs, kad grįžau nei gyvas nei miręs pripuolė prie manęs ir padėjo atsisėsti ant lovos.
- Kas tau nutiko, Džiulianai? Tave mušė rektorius? – paklausė Gabrielius.
- Ne.... – šiaip ne taip prabilau. – Nesvarbu... Išgyvensiu kaip nors.
- Man neramu dėl tavęs, Džiulianai. – Gabrielius paglostė mano petį. – Jeigu nutiko kas nors baisaus gali rašyti kuriam nors kardinolui.
- Nerašysiu niekam nieko! – pyktis prasimušė. – Ir iš vis ne tavo reikalas, kas ten įvyko! Eik gulti ir atstok nuo manęs.
Gabrielius atšlijo nuo manęs ir nuėjo pietų miego. O aš nenorėjau miego. Žiūrėjau pro langą į siūbuojančius medžius nuo vėjo ir braukiau ašaras nuo skruostų. Dabar tikrai esu vienui vienas šiame pasaulyje ir Stefanas mane vieną dieną užmuš jei nebijos kardinolų kolegijos. O ką aš galiu padaryti? Nieko. Esu tik paprastas seminaristas. Nors ir turiu susitaupęs pinigų, bet mano kerštas bus kitoks. Nusipirksiu arkivyskupo postą ir atkeršysiu Stefanui.... Kada nors. Bet dabar aš turiu kentėti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą