Perudža, Italija.
Lynojo lietus kai ėjau Perudžos gatvėmis. Ir kurių galų Dievas siuntė tokį lietų, nuo kurio neįmanoma pasislėpti? Šiandien atlaikęs rytines Mišias savo Santa Maria de Monteluce bažnyčioje skubėjau į kitą bažnyčią - Sant' Antonio Abate. Per tą lietų net pamiršau, ko aš ten taip lekiu. Ach taip. Su manimi nori pasikalbėti pats kardinolas Džiulianas de Lombardo. Girdėjau, jog jam vos dvidešimt metų! Tad vyresnis už mane vos dvejais metais. Apie Jo Eminenciją girdėjau, jog yra itin dievobaimingas kardinolas ir ne pagal metus subrendęs. Tačiau kodėl nusprendė susitikti su manimi? Aš tik mažos bažnytėlės vyskupas ir nieko blogo tikrai nesu padaręs. Gink Dieve!
Nežinau, ar virpėjau nuo lietaus ir šalčio, ar nuo nežinios. Tokio asmens apsilankymas visada kelia nerimą, o ypač tokiems niekuo neišsiskiriantiems kunigams kaip aš. Mano batai buvo jau kiaurai šlapi nuo to lietaus, o mantellone ir sutana greit bus irgi šlapios. Kodėl būtent išsikvietė mane tokią dieną? Ech...
Pasiekęs Sant' Antonio Abate bažnyčią nusipurčiau ir suglosčiau savo ilgus rudus plaukus, nes nuo vėjo turėjau atrodyti baisiai, o čia pats kardinolas manęs laukia. Jau ir taip prisidarysiu gėdos visas šlapias kaip žiurkė. Įbėgęs į bažnyčią greitai persižegnojau ir paprašiau Viešpaties stiprybės atlaikyti šitą laukiantį pokalbį. Tolumoje mačiau sėdintį kardinolą ir jo raudoną biretą. Jei jis jau sėdi ir laukia, reiškiasi vėluoju. Kad tave galai...
Jo Eminencija buvo vos už mane vyresnis, juodų akių ir smakrą siekiančių juodų ir tiesių it styga plaukų. Nusilenkiau ir pabučiavau jo žiedą. Jis parodė sėstis šalia jo ir prisėdau. Kurį laiką sėdėjome tylėdami ir stebėdami altorių bei žvakes. Jokių žmonių nebuvo, tad jaučiausi dar nejaukiau nei iki šiol. Pats klausti, kodėl mane išsikvietė negalėjau. Tad laukiau kol prabils Jo Eminencija.
- Jūsų Ekscelencija Frančeskai de Albino, Šventasis tėvas liepė perduoti Jums įsakymą nedelsiant persikelti į Romą. – prabilo Jo Eminencija, jo balsas buvo melodingas ir ne itin žemas.
- Ar galiu paklausti, kodėl? – nuolankiai nuleidau akis.
- Jūs skiriamas bibliotekininku. Tai labai garbingos pareigos, Jūsų Ekscelencija.
- Žinoma... Kada turiu atvykti? – jaučiau kaip mano balsas dreba.
- Jūs vyksite kartu su manimi ryt iš ryto. – kardinolas atsistojo ir pasitaisė mantellone ir ėmė iš lėto eiti link altoriaus. – Bet reikalauju pavakarieniauti su manimi mano dvare.
- Žinoma. Kaip įsakysite. – atsistojau ir aš. – Kelintą turiu atvykti?
- Šeštą. Nevėluokite. Tai viskas. – Jo Eminencija taip ir neatsisuko į mane.
Supratau, jog tai pats laikas man nešdintis. Vėl atgal į lietų. Nusilenkiau ir nešiau kudašių lauk. Aš? Bibliotekininkas? Nesugebu net Biblijos atsiversti nesutepęs. O čia mane paskyrė pačiu Šventojo Tėvo bibliotekininku!
Pasileidau per lietų vėl atgal į savo bažnyčią. Taigi šiandien buvo mano paskutinės Mišios... bent jau šioje bažnyčioje ir šiame mieste. Neslėpsiu Perudžą pamilau nuo tos dienos kai mane čia paskyrė. Tai buvo švarus miestelis, ne taip daug benamių ir žmonės buvo dosnūs bažnyčiai. Romoje buvau vos kartą ir mane pribloškė paleistuvių kiekiai, benamiai, kurie kibosi į mano sutaną išmatų išteptomis rankomis. Kad ir kaip man ten nepatiko... deja, nesutikti su pačiu popiežiumi negalėjau. Jei toks buvo įsakas – privalėjau jį vykdyti.
Grįžęs susidėjau savo daiktus į skrynią. Ne tokią jau didelę užgyventą per kelis mėnesius. Iš tikrųjų nieko ir neturėjau: kelias knygas, kelias poras batų ir antrą pellegriną. Iki vakaro meldžiausi savo kambaryje, kad nenuvilčiau popiežiaus, nes tikrai nebuvau geras knygų saugotojas. O ir vakarienė su kardinolu neramino. Neturėjau itin gerų manierų. Lai Viešpats man suteikia stiprybės.
Atėjus penkioms vakaro pastebėjau prie bažnyčios karietą. Bet iš jos niekas nelipo. Per daug ir negalvojau, kol neatbėgo tarnaitė pranešti, kad tai manęs laukia. Persigandęs, kad užgaišinsiu ir priversiu kardinolą laukti, puoliau laukan. Laimei Dievas išgirdo mano maldas – nebelijo. Bent jau sausas nukeliausiu.
Važiavome tikrai neilgai. Karieta sustojo gal po pusvalandžio šalia ištaigingo dvaro ir išlipau. Visur degė fakelai ir žvakės. Tarnai puikiomis livrėjomis palydėjo mane į salę. O pasirodo čia visas vakarėlis! Prie stalo sėdėjo gal dar dešimt kardinolų, o gale stalo pats Džiulianas. Tarnai man parodė vietą, šalia pačio Džiuliano.
- Štai ir pats Ekscelencija Frančeskas de Albino atvyko! – suplojo rankomis Džiulianas. – Ar kelionė neprailgo?
- Oi ne. – keistai nusišypsojau ir prisėdau prie stalo. – Jūsų siųsta karieta buvo labai patogi ir laikas skriete praskriejo. Tačiau kuo nusipelniau būti pakviestas į šią vakarienę? – jaučiausi tikrai nepatogiai tarp kardinolų. Vienintelis pasipuošęs purpuru tarp raudonos.
- Na, dabar Jūs mūsų bibliotekininkas. – tarė kažkuris kardinolas. – Tad Jo Eminencija de Lombardo nusprendė pakviesti vakarienės prieš kelionę. Ar jau buvote Romoje kada nors?
- Taip, Jūsų Eminencija, esu buvęs... – vos nepaspringau vynu.
- Ir kaip mūsų Roma Jums? – išgirdau tą melodingą lyg vėjo varpelių balsą, kuris taip skyrėsi nuo visų kitų kardinolų.
- Ji didinga. – tik tiek atsakiau, neminėsiu benamius su išmatomis. – Esu pagerbtas galėdamas persikelti gyventi į ją.
- Jums patiks Jūsų naujasis darbas. – prabilo kitas kardinolas. – Tai labai garbingas darbas Vatikane. Iš tikrųjų pavydžiu Jums.
Visi ėmė juoktis. Bet mano ausis pasiekė tik kardinolo Džiuliano juokas. Toks lengvas ir skardus. Jis viena ranka laikė auksinę vyno taurę, o kita šonkauliuką. Jo juokas taip pat buvo paskutinis, kuris nutilo.
- Bet argi pavydas ne nuodėmė, Jūsų Eminencija? – kreipiausi į kardinolą.
Visi nutilo, ir kelias sekundes tylėjo nežinodami, ką atsakyti. Tuomet prabilo Džiulianas.
- Kaip ir kiekviena nuodėmė, pavydas turi išskirtinių savybių. Kiekviename iš mūsų pavydo nuodėmė veikia ir reiškiasi skirtingai. Manau, jog kardinolas Luka della Carangelo turėjo omenyje baltąjį pavydą. Kuomet nelinkima blogo. Jums nėra ko jaudintis, vyskupe.
Salėje kilo murmesys ir visi kibo į maistą. Slapčia pasižiūrėjau į kardinolą de Lombardo ir mūsų žvilgsniai susitiko. Jo juodose akyse žaidė kažkokia nuodėminga ugnelė. Nuleidau akis ir pradėjau valgyti savo stirnienos kepsnį. Vynas buvo puikus kaip ir maistas, bet per daug jo negėriau. Mačiau kaip kardinolai vis labiau nuo jo atsipalaiduoja. Aš nenorėjau atkreipti į save dėmesio. Tik jau ne per pirmąjį susitikimą su jais.
Vakarienė truko kelias valandas, per kurias susipažinau su visais kardinolais. Tačiau Jo Eminencijos Džiuliano balsas dažniausiai skambėjo per visą vakarą. Jis drąsiai vadovavo tarnams, ką atnešti, ką išnešti. Jis laisvai bendravo ir turėjo atsakymus į visus klausimus bei žinojo įvairiausių istorijų. Jo tiesūs plaukai žaismingai siūbavo aplink trumpa barzdele apaugusius skruostus. Jis čia buvo žvaigždė ir dėmesio centras. Na, o kiti kardinolai maloniai jam teikė savo dėmesį.
Po vakarienės jaučiausi persivalgęs ir kiek apgirtęs tad patraukiau laukan. Tačiau Džiulianas mane sugriebęs už rankos sustabdė. Pajutau kaip nutirpo visas mano kūnas. Ten kur laikė jo ranka jutau lyg žaibą plintantį visu mano kūnu nuo rankos.
- Dėkoju, kad atvykote. – tarė Džiulianas. – Tik gaila taip anksti norite pabėgti.
- Aš... aš... tiesiog einu gulti anksti. – kažką panašaus išlemenau. – Kelintą rytoj išvykstame?
- Šeštą ryto. – nusišypsojo Džiulianas. – Mano karieta Jūsų lauks prie bažnyčios. Nevėluokite. Tai viskas.
Kardinolas paleido mano ranką ir pasuko atgal į savo rūmus. Tarnas jau laukė pradaręs karietos duris, bet aš vis dar žiūrėjau į nueinantį kardinolą. Jo mantellone lėtai vilkosi iš paskos tarsi šleifas kraujo raudonumo upe. Paliečiau ranką, kur jis laikė ir užsimerkiau. Viešpatie apsaugok. Įsėdau į karietą ir pasakiau vežikui važiuoti.
Visą kelią nėjo iš galvos vakaro kalbos. Lyg nuodai užtvindė kiekvieną sielos kertelę, o vynas kaitino mano skruostus. Niekada tokiose vakaronėse nesu dalyvavęs. Pirmas ir paskutinis kartas buvo kai įšventino mane į vyskupus Romoje. Bet ten nebuvo kardinolo Džiuliano...
Miegoti visiškai nesisekė. Varčiausi lovoje ir ėmė vaidentis skarletas, vynas, mėsa, Džiuliano juokas. Prabudau po vidurnakčio ir ėmiau galvoti arba mane nunuodijo, arba susirgau maliarija. Bet deja, kad ir kaip būčiau norėjęs šito – nė vienas nebuvo tiesa. Kritau atgal į lovą išpiltas šalto prakaito ir sapnuose regėjau tik Jo Eminencijos skarleto spalvos sutaną bei mantellone, kuri vilkosi ir vilkosi ir jai nebuvo galo...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą