Nuodėmingoji malda - 2 skyrius (Džiulianas)

1520 AD

Pakeliui į Romą.

Ach, kaip skaudėjo šiandien galva. Tas vynas tikrai susuko vakar galvą ne vien man. Galiu prisiekti, jog iš kardinolo Džiuzepės Davoli kambario sklido keistos aimanos. Ar čia vis dėl to man prisisapnavo? Esu girdėjęs apie keistas Džiuzepės seksualines fantazijas, bet turbūt tai susimaišę su vynu ir sukėlė mano keistus sapnus. Viešpatie, nuvarys mane į kapus visi tie kardinolai.

Buvo jau penkios ryto kai atsibudau ir dar nusprendžiau pagulėti lovoje. Melstis neturėjau noro. Prisiminiau tą drovuolį vyskupą iš vakarykščio mūsų baliaus. Tos žalios akys... štai ką sapnavau. Bet iš kur tos aimanos mano namuose? Nejaugi tai buvo sapnas? O gal tikrovė? Ir tikriausiai nutverti jį už rankos nebuvo geriausia idėja. Tiek to. Kam rūpi kažkoks vyskupėlis? Tai, kad jį pakėlė į bibliotekininkus dar nieko nereiškia. Sėdės tarp knygų kol pražils. O štai aš būsiu popiežius! Tada jau galėsiu jį išsiųsti iš Vatikano atgal į Perudžą, kur ir baigs dienas. Planas atrodo puikus... tikiuosi pinigų tam užteks.

Išgirdau beldžiantis į mano duris.

-         Jūsų Eminencija? – išgirdau tarno balsą. – Karieta jau laukia.

-         Pasakyk, kad greitai nusileisiu!

Na, kaip aš čia užsisvajojau... Greitai atsikėliau iš lovos ir greitai užsivilkau sutaną, mantellone ir pellegriną. Užsidėjau biretą. Įsispyriau į batus ir išėjau iš kambario. Tarnai nuleidę galvas jau laukė manęs. Neparodžiau jiems, kad esu persigandęs, jog pramiegojau karietą. Lauke jau laukė mano puošni karieta. Įlipęs vidun surikau, kad gali jau važiuoti. Koks skirtumas... Kad tas vyskupėlis palauks kiek ilgiau – nemirs. O jei mirs, tai toks šventuolis tikrai keliaus dangun.

Santa Maria de Monteluce pasiekėme po pusvalandžio. Lauke jau lūkuriavo vyskupas. Jo tamsiai rudi plaukai nors ir atrodė tiesūs nuo pakaušio, tačiau galai garbanojosi, o žalios akys baugščiai lakstė nuo manęs iki vežiko.

-         Prašome lipti, Jūsų Ekscelencija. – tariau.

Frančeskas de Albino įsėdo į karietą ir pabučiavo mano žiedą. Pajutau jo iškvepiamą orą, kuris sušildė mano ranką. Tarnams įkrovus jo skrynią pajudėjome. Laukė ilga kelionė, bet vidurnaktį turėtumėme būti pasiekę Romą. Vyskupas pajudėjus karietai nusuko akis nuo manęs ir ėmė žiūrėti pro langą. Palaikiau tai nemandagumu. Kokią teisę jis turi tiesiog sutelkti dėmesį į kažką lauke, o ne į mane?

-         Kaip miegojosi, vyskupe? – pradėjau pokalbį.

-         Kaip miegojosi? – jo baugščios akys vėl pažvelgė į manąsias. – Turbūt gerai...Vynas padėjo užmigti...

-         Romą pasiekti turėtume vidurnaktį. – pakeičiau temą. – Jūs šią naktį praleisite mano rūmuose Romoje. Gyvenu Trasteverėje.

-         Nežinau ar galiu nakvoti pas Jus... – jo akys dar labiau išsiplėtė. – Juk kažkur turėsiu gyventi...

-         Jūs gyvensite prie Vatikano esančiose namuose. Jums yra skirtas vienas. Nebijokite. Bibliotekoje neteks nakvoti. – suėmė juokas įsivaizdavus jį tarp knygų snaudžiantį ir ėmiau juoktis.

Jis išsigandęs mano juoko išraudo. Mačiau kaip kaista jo skruostai ir kažin kaip tiek valandų atlaikysime šioje mažoje erdvėje. Mačiau iš jo akių, kad norėtų tiesiog iššokti ir nešti vilnas kuo toliau nuo manęs. Bet deja neturėjo kitos išeities tik sėdėti priešais mane ir kratytis šiais šunkeliais. Niekada nemėgau Perudžos ir jos apylinkių tad vos tiks Leonas X mirs, parduosiu savo rūmus Perudžoje kuriam nors kardinolui.

Kol svajojau apie savo ateitį nepastebėjau kaip Frančeskas ėmė tyliai melstis. Kurį laiką stebėjau jo gležnus pečius apgaubtus purpurinio aksomo pellegrinos, putlias lūpas šnabždančias maldas, kurių negalėjau išgirsti ir drebančias liesas rankas ilgais pirštais.

Kelionė buvo varginanti. Mano pakeleivis buvo nelabai kalbus. Daugiau meldėsi nei leidosi į kalbas. Buvau nusikamavęs po vakarykščio baliaus ir užsnūdau. Per miegus girdėjau arklio kanopų ir ratų bildesį, bet sapnuose pamatęs Frančesko veidą greitai atsibudau ir kelis kartus pasimarkstęs bei papurtęs galvą grįžau į realybę. Vyskupas skaitė knygą ir įsmeigiau akis į jį vėl. Žinojau, jog jaučia mano žvilgsnį, nes jo rankos ir lūpos vos vos virpėjo. Bandžiau jį kalbinti, bet jis pokalbio stengėsi išvengti ir tik mandagiai atsakinėjo.

Apie vidurnaktį mes jau pasiekėme Romą ir iš tolo švietė šventojo miesto šviesos. Liepiau vežikui sukti į Trasteverę. Ir po pusvalandžio jau buvome šalia mano tikrųjų namų. Frančeskas išlipo su savo knyga ir apsižvalgė.

-         Sveikas atvykęs į Lombardi vilą. – tariau. – Eime į vidų. Mūsų laukia vakarienė.

-         Dėkoju, bet daugiau vyno neišgersiu nei vakar. – droviai atsakė Frančeskas.

-         Ir nesiūlau jo tiek daug. Tiesiog pasėdėsime prie stalo. Rytoj keliausi į Vatikaną dirbti, tad siūlau pasistiprinti.

Frančeskas palingavo galva ir nusekė man iš paskos. Tarnai liko krauti jo daiktus. O mes nuėjome į salę, kurioje buvo padengtas stalas dviem. Prisėdau ir įsipylęs atsigėriau vyno. Jau buvau per visą dieną pasiilgęs jo skonio. Įpyliau ir vyskupui. Jis leido pilti tiek kiek norėjau. Ir pradėjome valgyti mėsą bei vaisius.

-         Į mane galite visada kreiptis jei būtų kokia bėda. – prabilau stebėdamas kaip jis valgo.

-         Tikiuosi bėdų neturėsiu, Jūsų Eminencija. – droviai atsakė Frančeskas.

-         Ir aš tikiuosi...

Baigę valgyti palikome salę ir parodžiau jo kambarį. Vyskupas bemat užsidarė kambaryje ir girdėjau kaip pasuko raktą. Paliečiau ranka durų rankeną ir kurį laiką stovėjau galvodamas kažką, ko pats nelabai suvokiau. Atsipeikėjęs nuėjau į savo apartamentus. Manęs laukė patogi didžiulė lova. Nusivilkau mantellone, nusiėmiau biretą, pellegriną ir sutaną, nuspyriau batus po lova ir vienmarškinis atsiguliau į lovą.

Ne, miego tikrai dar nenorėjau. Akyse stovėjo purpurinės mantellonės šleifas dingstantis už durų... tos putlios švelniai rožinės lūpos kalbančios maldas ir laibi pirštai gniaužiantys kryžių ant krūtinės. Dievobaimingasis Frančeskas. FRAN-ČES-KAS. Ištariau jo vardą garsiai ir apsilaižiau lūpas, nes jo vardas skambėjo taip saldžiai. Tarsi pasifloros su cukrumi. Štai koks tas naujasis mūsų bibliotekininkas. Tėvas Frančeskas. Jo Ekscelencija Frančeskas de Albino.

Mėnulio delčia švietė pro mano pravirą langą tiesiai į veidą ir nejučiomis užmigau, tačiau mano sapnai buvo neramūs... Purpuras... aksominis purpuras... švelnūs garbanoti rudi plaukai ant mano veido... drėgnos lūpos slystančios mano kaklu ir laibi pirštai plėšiantys mano sutanos sagas... šaltos rankos ant mano nuogos krūtinės... vėl purpuras... ir tyli aimana pabėganti iš jo lūpų tiesiai į mano ausį...