1520
AD
Roma, Italija.
Tai bent dienelė buvo! Visą dieną su kardinolu praleisti. Prisiekiu, jog jo žvilgsnis mane ėdė gyvą. Tos juodos kaip naktis akys…. tokios juodos, kad nesuprasi ką jis galvoja. Būnant šalia jo mane pila karštis ir šaltis vienu metu. Norėjau kuo greičiau pasiekti Romą. Vos išlipęs iš karietos įkvėpiau gryno oro, nes karietoje oras kibirkščiavo nuo įtampos ir dar tas jo frankensenso kvapas tvyrojęs karietoje. Jo žvilgsnis vertė mane drebėti, kvapas aptraukė akis migla… stengiausi susitelkti į maldą ir įsivaizduoti, jog jo karietoje nėra. Bet tas juodų akių žvilgsnis vėrė mane kiaurai! Maldavau Viešpaties ištverti šią kelionę ir daugiau jo nematyti. Nematyti ir nežinoti, jog jis egzistuoja. Bet mūsų dar laukė vakarienė, kurios jau nebenorėjau. Bet iš mandagumo prisėdau prie stalo. Mačiau, kaip tyloje valgant jis stebi kiekvieną mano kąsnį ir kiekvieną vyno gurkšnį.
Pakilau nuo stalo pirmas. Tai jo ko gero nestebino. Vos jis parodė mano kambarį, užsirakinau ir atsirėmiau nugara į duris. Gaudžiau orą lyg būčiau bėgęs. Bet bėgau tik mintyse. Pajutau kaip skruostais ėmė tekėti ašaros ir parkritau ant grindų.
- Viešpatie! - sušnibždėjau springdamas ašaromis. - Kas man pasidarė? Kas čia dedasi? Negaliu būti šalia žmogaus pirmą kartą gyvenime. Viešpatie, suteik man stiprybės!
Drebančiomis rankomis sugriebiau savo maldaknygę ir parkritau ant žemės liesdamas kakta ją. Ašaros plūdo kaip niekada gyvenime. Net kai mirė mano tėvai nuo maro, neverkiau taip. Pasikūkčiodamas tyliai verkiau su maldaknyge rankose. Netroškau, jog kas nors išgirstų mano raudą. Kas man darosi? Tai buvo vienintelis klausimas mano galvoje. Kokį išbandymą man atsiuntei, Viešpatie?
Tik po geros valandos sugebėjau pakilti nuo žemės. Mano kojos virpėjo ir nenorėjo manęs klausyti. Vargais ne galais pasiekiau lovą ir kritau į ją su visais drabužiais. Kalbėjau maldas, kad užmigčiau, nes vos užmerkęs akis mačiau skarleto mantellonę ir jos šleifą… auksinį kryžių… bei raudono safyro žiedą. Bet maldos pirmą kartą gyvenime nepadėjo. Gulėjau lovoje ir verkiau. Nusviedžiau maldaknygę į kambario kampą ir pakilau iš lovos, pravėriau langą ir pažvelgiau į mėnulio delčią.
- Bent kartą atsakyk man, Viešpatie. -sušnibždėjau. - Tik atsakyk, kas šiandien nutiko… Man tik tiek tereikia iš Tavęs…
Skruostais ritosi ašaros, o širdis nesustojo mušusi būgnais. Būčiau trenkęs galvą į sieną, bet taip pažadinęs ką nors. Nes čia buvo kalta galva. Joje ir sukosi tos juodos akys ir skarletas. Viešpatie! Sustabdyk visą šitą nesąmonę! Gyvenau ramiai Perudžoje kol nesutikau monsinjoro Džiuliano. Ryte turiu išvykti iš jo namų anksčiau nei jis atsikels. Taip. Būtent taip ir padarysiu. Ir daugiau čia nekelsiu kojos. Iš vis daugiau nekišiu nosies iš bibliotekos! Dirbsiu savo darbą kaip galėsiu geriau ir Jo Eminencijos daugiau nesutiksiu.
Apsiraminęs sugebėjau užmigti, bet varčiausi lovoje. Ji buvo patogi, tačiau ne ji buvo kalta. Sapnas buvo dar keistesnis nei aną naktį. Kardinolas kažką šnibždėjo į mano ausį… net sapne jaučiau karštą iškvepiamą orą…. Po to jo lūpos nustojo judėti ir apžiojo mano ausies spenelį ir vėliau jo liežuvis apšuko kelis ratus viduje… o dešinė jo ranka nuslydo mano krūtine ir suėmė kryžių bei nuplėšė nuo manęs… po to plyšo sagos ir marškiniai… jo ranka sugriebė mano kaklą… ir mačiau vėl tas juodas akis bei pajutau jo pragaro ugnimi degantį liežuvį savo burnoje…
Šokausi iš lovos klykdamas ir drebėdamas lyg drugio krečiamas. Mano širdis daužėsi taip smarkiai, kad rodėsi iššoks iš krūtinės. Tada mano akys užkliuvo už sutanos tarp kojų…. Mano penis stovėjo kietas lyg medis! Pakraupęs pakritau ant žemės ir užsidengiau akis delnais.
- Dieve… Aš sapnuoju, taip? Tai baisiausias mano košmaras ir netrukus pabusiu saugiai savo namuose?
Pakėliau rankas, jos taip drebėjo, kad net purtėsi visas mano kūnas. Per visą sumaištį galvoje išgirdau beldžiantis į duris.
- Jūsų Ekscelencija, pusryčiai jau laukia. - išgirdau tarnaitės balsą.
Nieko jai neatsakiau. Viešpatie! Ką man dabar daryti?! Atsistojau ir įsikibau į palangę. Jau buvo ėmę švisti. Drebančia ranka nusišluosčiau ašaras. Turiu susiimti… turiu susiimti… Aš galiu nueiti pavalgyti ir dingsiu. Suglosčiau sutaną. Tas daiktas vėl grįžo į savo vietą. Persižegnojau ir pasukau raktą. Nusileidau žemyn į salę pavalgyti. Bet prie stalo kiaušinius jau valgė kardinolas. Prisiminęs savo sapną susverdėjau ir mano akyse aptemo….
Kai pramerkiau akis gulėjau savo lovoje, o šalia sėdėjo kardinolas su šlapiu skuduru ir tapšnojo mano kaktą. Mano akys išsiplėtė iš išgąsčio ir surikau.
- Ša. - išgirdau jį kalbant. - Jums reikia pailsėti. - žiūrėjau į jo lūpas. - Tikriausiai vakar išvargote kelionėje, nes nualpote vos atėjęs į valgomąjį. Be to Jūs išbalęs kaip kreida! Tikrai nesergate?
Kalbėti negalėjau… tik papurčiau galvą. Tas skuduras, kuris lietė mano kaktą sukėlė tokius pačius žaibus kaip aną vakarą mano ranka. Mano krūtinė ėmė kilnotis vis smarkiau ir ėmiau justi kaip mano penis kietėja.
- Kas Jums, Ekscelencija? - susirūpinęs paklausė Džiulianas. - Jums darosi vis blogiau. Iškviesiu gydytoją.
Kardinolas paliko skudurą ir mano kambarį. Tai kas darėsi man tarp kojų gąsdino labiau nei gydytojo vizitas. Niekada nesu tokio dalyko patyręs… NIEKADA. Ir netroškau nieko patirti. Atsistojau iš lovos ir ėmiau nešti vilnas žemyn laiptais, bet prie valgomojo pamačiau kardinolą. Deja, nepavyko man nuo jo pabėgti. Beveik atsitrenkiau į jį ir jis paėmė mane už rankos kaip aną kartą. Dabar žaibas buvo dar galingesnis. Vėl susverdėjau, bet nenualpau. Kardinolas ėmė mane vesti atgal į tą kambarį. Paguldė į lovą ir neleido keltis kol atvyks gydytojas. Gerai, kad paliko mane vieną.
- Kas čia vyksta?! - sušnibždėjau sau. - Tikriausiai tikrai pasigavau maliariją. Bet tie sapnai… Viešpatie, kokį išbandymą man tu siunti? Tačiau jei siunti tokias kančias, vadinasi žinai, jog sugebėsiu jas įveikti.
Už pusvalandžio kardinolas grįžo su gydytoju. Deja, gydytojas nieko man nenustatė ir pasakė, jog esu pervargęs po kelionės ir patyriau didelį pasikeitimą gyvenime tad viskas praeis per kelias dienas. Todėl turėčiau ilsėtis, o ne dirbti. Tai manęs nedžiugino. Reiškė, jog nuo kardinolo niekur nepabėgsiu dar keletą dienų.
Kardinolas grįžo į mano kambarį su tarnaite, kuri nešė maistą. Neslėpsiu, buvau alkanas kaip vilkas ir puoliau valgyti. Bet kardinolas niekur nėjo. O prisėdęs ant kėdės stebėjo mane kaip ir vakar. Vos neįsikandau į liežuvį. Jis mane stebėjo kaip medžiotojas auką. Ką aš jam padariau? Niekada nesu padaręs jokios nuodėmės! Iki šios nakties… Turbūt turėčiau eiti ir išpažinti savo nuodėmę, bet tai buvo itin rizikinga. Galėjau būti ekskomunikuotas, o blogiausia - sudegintas ant laužo. Turėsiu pats išpirkti savo nuodėmę.
Pavalgęs vėl pasijutau mieguistas. Kardinolas paliko mane prižadėjęs leisti pamiegoti. Tačiau kaip žinote mano miegas kelias dienas mane vedė į isteriją. Net ir pasnausti neleido keisti sapnai. Kardinolo pirštai paniro į mano plaukus… jo drėgnos lūpos palietė manąsias lūpas ir jas pravėrė liežuviu… jo liežuvis susipynė su manuoju… viena jo ranka slysta žemyn mano klubais ir…
Prasibudau vėl klykdamas. Susiėmiau galvą rankomis ir užsinorėjau klykti visa gerkle, bet neišleidau nei garso. Dieve… aš išprotėjau! Būsiu kur nors uždarytas visam gyvenimui ir mirsiu tarp savo šūdais išterlentų sienų! VIEŠPATIE! Atleisk man! Ne, ne! Aš negaliu teršti savo galvos tokiomis mintimis. Keisti jausmai man širdį drasko taip giliai… Padėk man atsikratyti visko, kas sukelia tokius keistis sapnus. Manęs laukia ilga tarnystė Tau, tad privalau susigrąžinti savo protą.
Karštai meldžiausi gal valandą. Kol manęs atėjo aplankyti kardinolas. Jis buvo aukštas vyras ir tikrai orios laikysenos. Visiškai kitoks nei aš. Jo mantellonės šleifas vilkosi iš paskos. Och, kiek kartų aš tą šleifą mačiau sapnuose! Jis prisėdo ant kėdės šalia mano lovos ir uždėjo savo ranką ant mano rankos. Širdy pajutau lyg kažkas būtų pervėręs degančia ietimi ir ji ėmė vėl smarkiai plakti. Jo oda lietėsi prie manosios ir degino lyg ugnis. Pamatęs kaip perbalau atitraukė ją ir pasidėjo rankas į skreitą.
- Labai tikiuosi, kad Jums nieko blogo nėra, nes labai išgąsdinote. Romoje dažna maliarija. Daug kas nuo jos miršta… o ir dabar Jūs perbalęs kaip kreida.
- Mman viskas gerai. - išlemenau. - Tikrai. Esu tiesiog išvargęs po ilgos kelionės, kuri man nebuvo įprasta.
- Tai jau, kad tikrai neįprasta… - išgirdau jį sumurmant. - Jūsų Ekscelencija, jeigu kažkas neramina, galite man pasipasakoti.
- Man viskas tikrai gerai. - tikriausiai dar labiau perbalau. - Jūs labai supratingas, Jūsų Eminencija. Bet man viskas bus gerai. Jei tai ne maliarija - gyvensiu.
Lovoje išgulėjau visą dieną ir tik vakarienei nusileidau į valgomąjį. Kardinolas laukė manęs. Šį kartą laimei nenualpau. Matyt tikrai buvau pavargęs po kelionės. Prisėdau ant kėdės ir ėmėme valgyti tylėdami. Kardinolas pavalgė pirmas, bet palaukė manęs ir palydėjo iki mano kambario. Vėl užsirakinau. Prisėdau ant grindų ir atsidusau. Tas žmogus savo tyla dar labiau žudo nei kalbėdamas.
Miegoti nenorėjau, nes bijojau, jog ir vėl bus tas pats. Kažkoks demonas valdo mano miegą, ne kitaip. Grįžau į lovą ir atsiguliau. Jausdamas kaip man kūnas apmiršta vėl nugrimzdau į miegą, bet laimei nieko nesapnavau, prabudau paryčiais su savo peniu rankose. Jaučiau keistą maudulį tarp kojų, pulsavimą ir kažko trūkumą. Tai buvo kažkas nepasotinta.
Mano pirštai nuslydo galiuku žemyn ir tas pulsavimas tik sustiprėjo, o mano penis sukrutėjo. Argi galiu nevaldyti savo kūno, kad jis pats juda? Suėmiau jį tvirčiau, bet jis tik dar labiau sukietėjo mano rankose. Pas per..? Švelniai ranka nuslydau vėl žemyn ir atsidusau. Tas keistas jausmas vėl sustiprėjo ir aš pakartojau judesį. Tada vėl ir vėl iš lėto smaukiau jį pirmyn ir atgal jausdamas kaip mano kūną užvaldo nepatirtas jausmas. Prieš akis iškilo kardinolo Džiuliano veidas, bei sapnai apie jo liežuvį mano burnoje grįžo. Nuo tokių minčių mano penis tapo kietas kaip medis ir tas įtampos jausmas taip sustiprėjo, kad pajutau lyg būčiau sprogęs tenai. Mano lūpas paliko tyli aimana ir jos sušnabždėjo “Džiulianai…”. Mano rankas apliejo kažkoks karštas ir lipnus skystis. Staiga nusiklojau antklodę ir pamačiau šlapią patalynę bei lipnias savo rankas. Ašaros pasileido upėmis. Ką aš dabar padariau?! Kas tai buvo?! Kodėl patyriau tokį į skausmą panašų jausmą, galvodamas apie kardinolą, ir jis man… patiko?
Mane ištiko panikos priepuolis. Ėmiau vis tankiau kvėpuoti ir drebėti. Apėmė toks jausmas lyg tuojau mirsiu, bet nemiriau ir nenualpau. Puoliau ant kelių ir pradėjau melsti Viešpaties atleidimo. Visas mintis nukreipiau tik į Dievą, o ne į kardinolą. Po kurio laiko apsiraminau ir grįžau į lovą. Laimei pavyko užmigti greitai…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą