- Gerai, kalbėkime apie Rugorijos princesę, – pasakiau, žvelgdama į tarybos narius, kurie jau kelias dienas man ją siūlė. – Ar tikrai manote, kad ši santuoka būtina?
Tarybos vyresnysis, lordas Alderas, pasilenkė į priekį. Jo balsas buvo ramus, bet aš galėjau pajusti nerimą už jo žodžių.
- Jūsų Didenybe, ši santuoka suvienytų mūsų karalystes. Rugorija yra stipri sąjungininkė, o Jūsų susijungimas su princese užtikrintų ilgalaikę taiką ir prekybą. Bei patenkintų įstatymą.
Aš permečiau akimis kambarį. Kiti tarybos nariai linktelėjo galvomis, pritardami Aldero žodžiams. Bet aš nebuvau tikra.
- Tačiau kalbame ne tik apie politiką, – tariau kiek griežčiau. – Kalbame apie mano gyvenimą. Mano pasirinkimus. Ar princesė Mazikyna pati nori šios sąjungos? Ar tai dar vienas strateginis žingsnis, neatsižvelgiant į žmones, kuriuos tai paveiks?
Taryba trumpam nutilo. Manau, jie nesitikėjo, kad imsiu abejoti tokiu reikšmingu sprendimu. Galiausiai lordas Alderas tyliai atsakė:
- Šios sąjungos nauda būtų didžiulė, tačiau mes suprantame jūsų rūpestį.
Atsilošiau soste ir trumpam užmerkiau akis, apmąstydama. Diplomatiniai ryšiai buvo svarbūs, bet ar mano asmeninė laimė turėtų būti jų įkaitė?
Po ilgų apmąstymų pagaliau pakėliau akis į tarybos narius, kurie laukė mano sprendimo. Kiekvienas jų, regis, buvo prikaustytas prie mano kiekvieno gesto. Giliai įkvėpiau ir tariau:
- Nusprendžiau. Sutinku tuoktis su princese Mazikyna.
Kambaryje akimirksniu tvyrojo tyla, o tada lordas Alderas, šypsodamasis, atsistojo.
- Jūsų Didenybe, tai išmintingas sprendimas, – jo balse girdėjosi palengvėjimas ir džiaugsmas. – Rugorijos sąjunga bus neįkainojama mūsų karalystei. Dabar galime užtikrinti taiką ir stiprybę abiem karalystėms.
Kiti tarybos nariai linktelėjo galvomis, o kai kurie net pradėjo šnabždėtis tarpusavyje, aiškiai džiaugdamiesi. Jų veiduose mačiau šypsenas ir palengvėjimo ženklus. Visą šį laiką jie laukė būtent tokio mano žingsnio, tikėdamiesi, kad aš pripažinsiu šios sąjungos svarbą.
Nors išorėje laikiau orią laikyseną, viduje vis dar kovojau su abejonėmis. Mazikyna... Ši santuoka bus daugiau nei politinis sandoris. Bet dabar aš padariau savo sprendimą, o taryba buvo patenkinta. To bent jau šiuo metu turėjo pakakti.
Palikusi tarybos salę, giliai įkvėpiau, tarsi norėdama nusimesti sunkų sprendimo svorį nuo pečių. Koridoriai buvo šilti ir prabangūs, bet man reikėjo erdvės. Norėjau pabėgti nuo šių akmeninių sienų, kurios dažnai atrodė kaip narvas.
Žiema buvo šalta, tačiau manęs tai negąsdino. Apsigaubiau sunkų kailinį apsiaustą ir išėjau į Bordonijos miesto gatves. Sniegas tyliai krito ant grindinio, o po kojomis girgždėjo šviežiai iškritęs sniegas. Didingieji rūmai už nugaros atrodė tolstantys su kiekvienu žingsniu, ir man tai suteikė keistą ramybės jausmą.
Miesto aikštėje šurmuliavo keli prekeiviai, pardavinėjantys karštus gėrimus ir rankų darbo šalikus, o vaikai, džiaugdamiesi sniegu, bėgiojo aplink. Jie nekreipė dėmesio į mane, tarsi būčiau viena iš jų – paprastas žmogus, ėjusi ieškoti akimirkos atokvėpio. Prie vartų stovėjo keli sargybiniai, tačiau daviau jiems ženklą likti vietoje. Norėjau būti viena, bent jau šią akimirką.
Žiūrėdama į senus miesto pastatus, dengiamus baltu sniego sluoksniu, pajutau trumpą ramybę. Šioje tyloje buvo kažkas, kas privertė mane trumpam pamiršti politiką, santuoką ir visus sprendimus, kuriuos ką tik priėmiau.
Vaikščiodama per sniegu padengtą Bordonijos miestą, jaučiau, kaip šaltis gaivina veidą, o tyliai krentančios snaigės atrodė lyg lengvi prisilietimai prie mano odos. Kiekvienas žingsnis skambėjo tyliai girgždant grindiniui po mano batais. Aplink mane gyvenimas virė, bet ne taip, kaip rūmuose – čia buvo paprasta ir tikra.
Prekeiviai, nepaisydami žiemos, stovėjo prie savo vežimų, apsigaubę storais vilnoniais apsiaustais. Vienas jų siūlė garuojančias žolelių arbatas, o kitas pardavinėjo šviežiai iškeptą duoną, kurios kvapas maloniai sklido šaltu oru. Sustojau trumpam ir stebėjau žmones, jų veiduose nebuvo rūpesčių, kurie mane slegia kasdien. Senutė su sunkia pintine bandė įveikti apledėjusį grindinį, o jaunas berniukas, greičiausiai jos anūkas, padėjo jai, tvirtai laikydamas už rankos.
Šiek tiek toliau aikštėje matėsi vaikai, kurių skardus juokas skambėjo ore, kai jie ridinėjo sniego gniūžtes ir statė sniego senius. Viena mergaitė stovėjo atskirai, žiūrėdama į didelę snaigę savo delne, tarsi ji būtų stebuklas. Man tai buvo priminimas apie gyvenimo paprastumą – kažką, ko man dažnai trūko rūmuose, kur kiekvienas gestas, kiekvienas žodis buvo apskaičiuotas.
Praeidama pro mažą turgelį, pastebėjau jauną porą, įsikibusią vienas kitam į rankas, jų skruostai raudonavo nuo šalčio. Jie atrodė laimingi, tarsi visas pasaulis būtų tik jų. Mano žingsnis sulėtėjo, ir akimirkai leidausi užvaldoma jų paprastos meilės vaizdo. Ar tokia laimė laukia manęs su princese Mazikyna?
Bordonijos gatvės buvo tokios tolimos nuo rūmų formalumo. Čia gyvenimas atrodė tikresnis, galbūt net šiek tiek laisvesnis. Nors esu karalienė, kartais pasijuntu esanti labiau viena nei tie, kurie šiandien aplink mane tiesiog gyveno savo kasdienybę.
Grįždama į rūmus, jaučiau, kaip sunkus apsiaustas vis labiau spaudžia pečius, o šaltis, nors iš pradžių gaivinęs, dabar persmelkė iki kaulų. Nors mieste radau laikiną ramybę, rūmai vėl iškilo priešais mane kaip neišvengiamas prisiminimas apie pareigas, kurių negalėjau pabėgti.
Įėjusi pro didžiuosius vartus, pasveikinau sargybinius linktelėdama galva, nors ir jaučiau, kad jie seka mane žvilgsniu, tarsi laukdami nurodymų. Aš tyliai perėjau rūmų koridoriais, kuriuose buvo tylu, išskyrus retkarčiais aidičius tarnų žingsnius. Kiekvienas mano žingsnis skambėjo aidu.
Kai pagaliau atidariau savo kambario duris, pirmiausia pajutau jaukią šilumą, sklindančią nuo židinio. Ant stalo, lyg tyčia, jau gulėjo kelios krūvos laiškų ir pergamentų – visi laukė mano parašo ar sprendimo. Neturėjau nė akimirkos atokvėpiui, nes pareigos mane pasivijo greičiau nei spėjau įeiti į kambarį.
O tada pamačiau jį – juodą kaip naktis Bazilį, mano ištikimą katiną. Jis tingiai gulėjo ant mano rašomojo stalo, tarsi jo nejaudino pasaulio rūpesčiai. Jo akys lėtai sekė mane, o uodega lėtai siūbavo pirmyn ir atgal. Priėjau arčiau, ir jis vos pastebimai murktelėjo, lyg pripažindamas mano buvimą, bet nesivargindamas atsikelti.
- Na, Bazili, – tariau tyliai, glostydama jo minkštą kailį. – Tu vienintelis čia, kuris niekada neskubina sprendimų.
Jis tyliai murkė, ir tą akimirką pajutau nedidelę paguodą, net kai mano akys vėl užkliuvo už laiškų, laukiančių mano dėmesio. Sunkiai atsisėdau prie stalo, Bazilis vis dar gulėjo šalia, ir pradėjau peržvelgti pirmąjį laišką.
Atsisėdusi prie stalo, truktelėjau pergamento ritinius arčiau savęs. Pirmasis laiškas buvo skirtas princesei Mazikynai. Ilgai į jį žiūrėjau, galvodama apie tai, kaip tokie formalūs žodžiai galėtų nuskambėti, kai ji juos perskaitys. Ar Mazikyna lauks šios žinios su jauduliu, ar kaip ir aš, ją slėgs neišvengiamų pareigų našta?
Įmerkiau plunksną į rašalą ir pradėjau rašyti:
„Mazikyna, Rugorijos princese,
Rašau tau su viltimi, kad šis laiškas pasieks tave ramybės kupinu metu. Pagal mūsų abiejų karalysčių patarėjų susitarimus ir mano asmeninį sprendimą, kviečiu tave atvykti į Serhą. Tikiu, kad mūsų sąjunga ne tik sustiprins mūsų karalystes, bet ir padės rasti naujus kelius abiem. Laukiu tavęs su nekantrumu ir esu tikra, kad tu ir aš galėsime kurti šviesesnę ateitį kartu. Atvyk, kai tik būsi pasiruošusi.
Su pagarba,
Karalienė Seiferė“
Uždėdama parašą, giliai įkvėpiau. Laiškas atrodė oficialus, bet ar jame buvo nuoširdumo? Galbūt vėliau turėsime progą susikalbėti be formalių žodžių.
Tada mano žvilgsnis nukrypo į antrąjį pergamentą, skirtą mano pusbroliui princui Anakinui. Su juo visada buvo daugiau sunkumų. Nepaisant šeimos ryšių, mes retai sutarėme, o jo arogancija dažnai man keldavo nekantrumą. Vis dėlto jis turėjo būti čia. Tai buvo būtina, nors ir nemalonu.
Įmerkiau plunksną ir pradėjau rašyti dar vieną laišką:
„Anakinai,
Nors žinau, kad tave gali nelabai džiuginti šis kvietimas, būtina, kad atvyktum į Serhą kuo greičiau. Mūsų šeimos vardas reikalauja stiprybės ir vienybės, o šiame momente tavo dalyvavimas yra svarbus. Karalystė turi matyti, kad mes esame kartu. Tad laukiu tavęs per artimiausias savaites. Nepaisant mūsų nesutarimų, tikiu, kad galėsime išsaugoti deramus santykius.
Su pagarba,
Karalienė Seiferė.“
Rašydama paskutines eilutes, jutau šiokią tokią įtampą. Žinojau, kad šis laiškas jo nedžiugins, bet man tai nerūpėjo. Turėjau savo tikslus, o Anakinui nebuvo kito pasirinkimo, kaip tik jį priimti.
Kai abu laiškai buvo pasirašyti, palikau juos ant stalo, kad rašalas išdžiūtų. Bazilis, vis dar gulėjęs šalia, tik tingiai sumurkė, tarsi žinodamas, kad visi tie formalumai jam neturi jokios reikšmės.
Paėmusi abu laiškus, paliečiau jų kraštus, įsitikindama, kad rašalas jau išdžiūvo. Pergamentai buvo šiek tiek šalti nuo vakarinio oro, sklindančio per menkai uždarytus langus. Susisupusi į šiltą apsiaustą, išėjau iš savo kambario ir patraukiau koridoriumi link rūmų pašto. Mano žingsniai aidėjo tyliuose akmeniniuose koridoriuose, kur retkarčiais pasirodydavo praeinantys tarnai.
Beeidama, už kampo pamačiau Amirą, mano patikimą patarėją, kuris kaip visada atrodė ramus ir susikaupęs. Jis stovėjo priešais langą, pro kurį sklido blanki žiemos šviesa, ir, pamatęs mane artėjant, nuolankiai linktelėjo.
- Jūsų Didenybe, – tarė jis, pažvelgęs į laiškus mano rankose. – Ar tie laiškai skirti princesei Mazikynai ir princui Anakinui?
- Taip, – atsakiau, trumpai sulaikydama kvėpavimą. – Mazikynai kvietimas atvykti į Serhą, o Anakinui... priminimas, kad šeima turi išlaikyti vienybę, nepaisant nesutarimų.
Amiras tyliai linktelėjo, bet jo akyse mačiau subtilų nerimo ženklą. Jis buvo vienas iš nedaugelio, kurie suprato, kaip šie sprendimai mane slegia.
- Ar manai, kad Anakinui šis kvietimas bus malonus? – paklausiau, galbūt per daug atvirai.
Jis trumpai šyptelėjo, tačiau greitai vėl įgavo rimtą išraišką.
- Jūsų Didenybe, nemanau, kad princą Anakiną džiugina daug kas šiame pasaulyje. Tačiau jis supranta savo pareigas. Jis atvyks.
Aš pritariamai linktelėjau, nors širdyje nejaučiau visiško tikrumo. Anakiną sunku buvo nuspėti, o jo ego dažnai kėlė problemų. Tačiau Amiras visada turėjo gebėjimą nuraminti mane, net kai abejojau savo sprendimais.
- Ačiū, Amirai, – tarstelėjau, žengdama žingsnį toliau. – Laiškai turi būti išsiųsti nedelsiant. Pasirūpink, kad jie saugiai pasiektų adresatus.
- Žinoma, Jūsų Didenybe, – atsakė jis. – Aš pats tuo pasirūpinsiu.
Palikusi jį, nuėjau toliau koridoriumi, dar kartą galvodama apie artėjančius įvykius ir kaip juos suvaldyti.
Grįžusi į savo kambarį, uždarau duris ir leidusi sau pagaliau atsipalaiduoti, giliai įkvepiu. Šiluma, sklindanti iš židinio, pasitiko mane kaip senas draugas, tačiau mano mintys buvo visai kitur. Sustoju šalia lango, pro kurį matosi žiemos peizažas, apgaubtas baltu sniego sluoksniu. Aplinkui tvyrojo ramybė, tačiau mano viduje viskas verda.
Princesei Mazikynai buvo skirta tokia svarbi rolė mano gyvenime. Mūsų santuoka turėtų simbolizuoti taiką ir vienybę tarp mūsų karalysčių, bet ar iš tikrųjų tai yra tai, ko aš noriu? Pirmiausia, kaip ji reaguos į mano sprendimą? Ar mūsų santykiai bus daugiau nei tik politinis sandoris? Nors žinojau, kad ji yra gerbiama ir stipri moteris, vis tiek bijojau, kad galiu pasmerkti mus abejas.
Mano širdis vis dar neramiai plakė dėl to, kas laukia. Ar galėtume sukurti ryšį, kuris pranoktų karališkas pareigas? Tikiuosi, kad ji nebus tik dar viena karališkosios šeimos narė, o žmogus, su kuriuo galėsiu dalytis savo svajonėmis ir baimėmis.
Prisimenu, kaip ji juokėsi per mūsų pirmąjį oficialų susitikimą kai dar buvome paauglės, ir tas šypsena mane šiek tiek ramino. Galbūt mūsų bendras darbas suvienyti mūsų karalystes leistų mums augti kartu? Aš nusprendžiu, kad pabandysiu.
Pajudinu rankas, nusišypsau, tarsi bandydama save įtikinti, kad ši santuoka gali būti kažkas gražaus, ir ne tik politinė būtinybė. Princesei Mazikynai gali tekti daug dirbti, bet tikiuosi, kad ji supras, kad aš noriu, jog mūsų gyvenimas būtų daugiau nei tik pareigos. Galbūt draugystė gali prasidėti ir tai suteiks mums jėgų.
Šiandien aš buvau karalienė, bet netrukus turėsiu būti ir žmona. Visai kitoks vaidmuo, tačiau, galbūt, tai ir bus mano didžiausias nuotykis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą