Aplink mus rinkosi žmonės, kurie buvo sujaudinti šiuo įvykiu. Didesniame kieme iškilo puiki arka, dekoruota žydinčiomis gėlėmis ir šviesomis. Tarybos nariai diskutavo, bet aš bandžiau sutelkti dėmesį į tai, kas svarbiausia – kaip pasitikti Mazikyną.
Galiausiai iš tolo pasirodė arklys, ant kurio sėdėjo ji – šviesiaplaukė princesė, apsigobusi elegantišku apsiaustu. Jos plaukai žėrėjo saulėje, o jos veidas spindėjo pasitikėjimu. Kuo arklio žingsniai artėjo, tuo labiau jaučiau, kaip širdis plaka stipriau. Mazikyna atrodė kaip tikra karalienė, ir tai neabejotinai įspūdinga.
Kai ji pagaliau priartėjo prie mūsų, nusišypsojau ir priėjau arčiau. „Sveika atvykusi į Serhą, princesė Mazikyna“, – tariau, stengdamasi skambėti šiltai ir draugiškai. Ji nusišypsojo man, ir tas šypsnis atrodė nuoširdus, bet kartu ir šiek tiek drovus.
- Ačiū, karaliene Seifere. Džiaugiuosi galėdama būti čia, – atsakė ji, ir jos balsas skambėjo maloniai.
Tarybos nariai už mano nugaros linktelėjo, kai ji nusileido nuo žirgo, ir mes kartu žengėme į kiemą, kur laukė pasiruošę svečiai bei jos palyda ir rūmų gyventojai.
Pradėjome įžanginį pokalbį, ir aš pajutau, kad aplinkybės mus suartina. Jos atvirumas ir žavesys dar labiau sustiprino mano viltis dėl mūsų būsimos santuokos. Stebėjau, kaip ji bendrauja su žmonėmis, ir neabejotinai matyti, kad ji turi natūralų gebėjimą užmegzti ryšį su kitais.
Tuo metu žinojau, kad tai nebus tik politinis sandoris. Mazikyna galėtų tapti mano partnere, drauge ir galbūt net mano širdies dama. Ši akimirka atrodė kaip naujos pradžios ženklas, ir aš stengiausi įsiminti kiekvieną detalę, kad galėčiau užfiksuoti šią dieną savo atmintyje.
Šventė, surengta princesės Mazikynos atvykimo proga, buvo puošni ir džiugi. Rūmų salės buvo papuoštos gėlėmis ir vėliavomis, simbolizuojančiomis mūsų karalystes. Tarybos nariai, tarnai ir gyventojai susirinko, kad pasveikintų mus, o džiaugsmingi balsai skambėjo ore. Šventės atmosfera buvo kupina šypsenų, juoko ir geros nuotaikos.
Sėdėdama prie ilgo stalo, pasipuošusio šventinėmis vaišėmis, akimis ieškojau Mazikynos. Kai ji pasirodė su žavingu apsiaustu ir švytinčiomis akimis, pajutau, kaip širdis džiugiai suvirpa. Priešais mus stovėjo įvairūs patiekalai – nuo skaniausių desertų iki gaivių gėrimų, ir atrodė, kad visi buvo pasirengę švęsti.
Po kurio laiko, kai šventė įgavo pagreitį, aš priėjau prie Mazikynos. Jos veidas spindėjo džiaugsmu, ir šypsena ant lūpų buvo nuoširdi.
- Mazikyna, kaip jautiesi šioje šventėje? – paklausiau, stengdamasi peržengti oficialumą ir bendrauti atvirai.
- Man labai patinka, karaliene Seifere, – atsakė ji, švelniai nužvelgdama aplinką. – Jūsų žmonės atrodo tokie draugiški, ir ši atmosfera mane labai džiugina.
- Aš džiaugiuosi, kad tu tai jauti, – tariau, stebėdama, kaip ji bendrauja su kitais svečiais. – Svarbu, kad mūsų bendravimas būtų natūralus ir šiltas.
Tada ji atsisuko į mane, ir aš pastebėjau, kaip jos akys žiba nuo smalsumo.
- Kalbant apie bendravimą, ar manote, kad mūsų santuoka turės realią įtaką mūsų žmonėms? – užklausė ji, išraiškingai žvelgdama į mane.
Nustebau, kad ji apie tai paklausė, bet tai rodė, kaip rimtai ji žiūri į mūsų susitarimą.
- Manau, kad tai bus puiki galimybė. Jūsų atvykimas jau suvienijo mūsų žmones, ir aš tikiu, kad kartu galime sukurti naują pradžią, – atsakiau, širdyje jausdama pasitikėjimą. – Man labai svarbu, kad mūsų santuoka nebūtų tik politinis sandoris, bet ir tikra partnerystė.
Ji šyptelėjo ir linktelėjo galva, lyg patvirtindama mano žodžius.
- Aš taip pat tikiu, kad galime tapti daugiau nei tik dvi karališkosios šeimos atstovės. Noriu sukurti ryšį su jumis, kad galėtume dalytis ne tik pareigomis, bet ir svajonėmis, – tarė ji, ir aš pajutau šiltą jausmą, kad galbūt ji galėtų tapti mano artima drauge.
Šventės šurmulys tęsėsi aplink mus, tačiau toje akimirkoje mes buvome tik dvi moterys, besistengiančios sukurti ryšį, kuris, tikėjausi, galėtų tapti mūsų bendros ateities pagrindu.
Šventė rūmuose pasiekė savo aukštumas, kai muzika skambėjo vis garsiau, o svečiai linksmai šnekučiavosi ir juokėsi. Aš, nors ir neryžtinga, prisijungiau prie šventinės atmosferos, ir jaučiau, kaip mano širdis plaka greičiau, kai Mazikyna, švytinti savo šviesiaplauke šukuosena, pakvietė mane šokti.
- Ar aš privalau?, – pagalvojau, žiūrėdama į jos malonų veidą. Nors šokis man niekada nepatiko, negalėjau atsisakyti šios galimybės artimiau pažinti princesę.
Priėjusi ją, šypsodamasi, ištiesiau ranką.
- Gerai, Mazikyna, tik šį kartą. Bet žinok, kad man ne visada sekasi, – pasakiau, stengdamasi juokauti, kad nuraminčiau savo nervus.
Muzikai pradėjus skambėti, šokome kartu, ir aš jaučiau, kaip mūsų judesiai susilieja. Jos rankos buvo tvirtos, ir net mano nesugebėjimas šokti nesugadino šios akimirkos. Priešingai, aš stebėjau, kaip ji juda su lengvumu ir elegancija, ir tai mane kiek nuramino.
- Tu šoki nuostabiai, Seifere, – ji pasakė, nušviesdama savo šypsena. - Džiaugiuosi, kad priėmei šį iššūkį.
- Ačiū, bet tikiuosi, kad neatrodau pernelyg juokingai, – atsakiau, prisimindama visus tuos kartus, kai šokiai mane vargino. - Man visada atrodė, kad šokti reikia daugiau drąsos nei sugebėjimų.
- Drąsa – tai dalis šokio, – Mazikyna atsakė, žvelgdama man į akis. - Žinai, mes jau kaip ir abi esame karalienės, o karalienėms reikia sugebėti atsiverti ir džiaugtis gyvenimu. Šokis yra puikus būdas išreikšti save, net jei kartais atrodo sunku.
Jos žodžiai mane sužavėjo.
- Galbūt tu teisi, – pritariau, stengdamasi pajusti muzikos ritmą. - Ši šventė ne tik apie pareigas, bet ir apie džiaugsmą. Kuo daugiau laiko praleidžiu su tavimi, tuo labiau suprantu, kaip svarbu atrasti tas akimirkas, kuriose galime būti savimi.
Mazikyna nusišypsojo ir kartu su manimi sukosi ant šokių aikštelės, o aplink mus svečiai taip pat šoko ir šventė.
- Niekada nebijok būti savimi, Seifere. Kartu mes galime sukurti nuostabius prisiminimus ir parodyti mūsų karalystėms, kad šviesūs laikai ateina ne tik per politinius susitarimus, bet ir per mūsų ryšį.
Tuo metu pajutau, kad mūsų šokis virto daugiau nei tiesiog judesiais. Mes kalbėjome apie savo svajones, viltis ir netgi baimes. Ir nors šokti man nepatiko, tuo pačiu metu supratau, kad šis momentas su Mazikyna yra tai, ko aš visada ieškojau – nuoširdumo, ryšio ir šilumos.
Šventė, skirta princesės Mazikynos atvykimui, pamažu artėjo prie pabaigos. Nors vakarėlio nuotaika buvo puiki, jaučiausi šiek tiek pavargusi po visų šokių ir šiltų pokalbių. Aplinkui sklido linksmi balsai, tačiau aš žinojau, kad atėjo laikas palydėti mūsų garbingą svečią į jos kambarį.
Kai muzika nutilo ir paskutiniai svečiai užbaigė šventinį šokį, priėjau prie Mazikynos, kuri stovėjo su šypsena, bet ir truputį pavargusi.
- Mazikyna, aš labai džiaugiuosi, kad tu atvykai. Tikiuosi, kad šventė tau patiko, – pasakiau, bandydama išlaikyti draugišką toną.
- Buvo nuostabu, Seifere, – ji atsakė, šiltai žvelgdama man į akis. - Jūsų žmonės yra tokie svetingi, o šventė pranoko mano lūkesčius.
Kartu žengėme link rūmų koridoriaus, ir aš jaučiau, kaip mūsų bendravimas stiprėjo. Žvaigždės blizgėjo danguje, o nakties oras buvo gaivus.
- Man buvo malonu su tavimi šokti, – pridėjau, dar kartą prisimindama mūsų linksmą akimirką.
- Man taip pat, – ji nusišypsojo. - Aš nesitikėjau, kad galėsiu taip gerai jaustis. Tavo drąsa mane įkvėpė, Seifere.
Atsidūrusi prie savo kambario durų, Mazikyna pasukusi žvilgsnį mano link, tęsė:
- Manau, kad mūsų draugystė gali tapti kuo nors nuostabiu. Jaučiu, kad tarp mūsų yra ryšys, kurio nesitikėjau.
Jutau kaistant savo širdį, jaučiau, kad tai gali būti naujas mūsų ryšio etapas.
- Aš irgi to tikiu. Mes turime potencialą kurti ne tik mūsų karalystes, bet ir gražų bendravimą, – atsakiau, stengdamasi būti nuoširdi.
Mazikyna palietė mano ranką, ir aš pajutau šilumą jos prisilietime.
- Ačiū, kad priėmei mane ir leidai patirti šį nuostabų vakarą. Lauksiu, kada galėsime vėl susitikti.
- Aš irgi laukiu, – tariau, nusišypsojusi. - Tegul mūsų draugystė auga, kol mes kartu formuosime ateitį.
Ji atsisveikino su manimi, ir aš pajutau nedidelį liūdesį, kad mūsų vakaras baigėsi. Tačiau džiaugiausi, kad tai buvo tik pradžia. Kai Mazikyna įėjo į savo kambarį, žinodama, kad turėsime daug nuotykių kartu, jaučiausi kupina vilties dėl mūsų bendros ateities.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą