- Atrodo, kad šventė buvo sėkminga, – tariau, sėdėdama prie ilgo stalo, apsupta tarybos narių, kurie diskutuodavo apie mūsų karalysčių reikalus. Mazikyna šyptelėjo, tarsi prisimindama vakar.
- Buvo nuostabu, Seifere. Jūsų žmonės puikiai šventė, – atsakė ji, pažvelgdama į mane su entuziazmu. - Tai man buvo kaip svajonė. Manau, kad atvykti čia buvo puikus sprendimas.
- Džiaugiuosi, kad taip manai, – tariau, jausdama, kad jos buvimas suteikia šiai dienai ypatingą prasmę. - Bet dabar turime grįžti prie rimtų reikalų. Tikiuosi, kad tavo idėjos ir nuomonės padės mums priimti svarbius sprendimus.
Kuo daugiau praleidome laiko kartu, tuo labiau pastebėjau, kad Mazikyna turi daug vertingų minčių. Jos įžvalgos apie mūsų politinius ryšius ir galimybes stiprinti bendradarbiavimą mane sužavėjo.
- Galėtume pasikalbėti apie prekybą ir bendrus projektus, kurie galėtų padėti mūsų abiejų karalystėms, – ji pasiūlė, ir aš džiaugiausi jos iniciatyva. - Manau, kad mūsų bendradarbiavimas gali atnešti naudos ne tik mūsų šeimoms, bet ir visiems mūsų žmonėms.
Šypsodamasi linktelėjau galva.
- Būtent tai ir norėjau išgirsti. Mes galime sukurti ne tik politinius ryšius, bet ir draugystę, kuri sustiprins mūsų karalystes.
Tuo metu tarybos nariai ėmė atidžiau klausytis mūsų pokalbio, ir aš pajutau, kaip mūsų diskusija apie bendradarbiavimą ne tik sudomino juos, bet ir paskatino aktyviai dalyvauti. Pasiūliau Mazikynai sėdėti šalia manęs, kad galėtume kartu dalyvauti šiame procese.
Po kiek laiko, kai diskusijos tapo intensyvesnės, vis dėlto pajutau, kad Mazikyna man padeda palaikyti energiją ir entuziazmą. Mes abi, būdamos dviejų skirtingų karalysčių atstovės, kartu sukūrėme nuostabią energiją, ir aš žinojau, kad mūsų bendradarbiavimas gali tapti sėkmingu pavyzdžiu, kaip gali veikti draugystė tarp dviejų skirtingų kultūrų.
Baigusi diskusiją, jausdama, kad mūsų ryšys tik stiprėja, pažvelgiau į Mazikyną ir pasakiau:
- Aš džiaugiuosi, kad turiu tave šalia. Tikiuosi, kad šiandien mes galime padaryti didelį žingsnį link geresnės ateities mūsų karalystėms.
Tarybos posėdis pagaliau artėjo prie pabaigos. Po intensyvių diskusijų ir idėjų mainų pajutau, kaip visi tarybos nariai pasidarė labiau susižavėję mūsų planuojamu bendradarbiavimu su Rugorijos princese Mazikyna.
- Gerai, visi, ačiū už jūsų vertingus indėlius ir entuziazmą, – tariau, stovėdama prie stalo. - Manau, kad turime puikią galimybę sukurti bendrus projektus, kurie padėtų stiprinti prekybą ir kultūrinį bendradarbiavimą tarp mūsų karalysčių. Ką jūs manote apie mūsų pasiūlymą pradėti derybas dėl prekybos sutarties?
Žvilgsniai susikryžiavo, ir keli tarybos nariai linktelėjo, o vienas iš jų, vyresnysis patarėjas, tarė:
- Manau, kad tai puikus žingsnis. Mūsų žmonės gali gauti daug naudos iš to.
Pajutau, kaip širdyje užgimsta viltis.
- Taip, tai bus mūsų pirmas žingsnis. Mes galime sukurti komitetą, kuris rūpinsis šiais klausimais, ir kartu su Mazikyna galėsime stebėti, kaip mūsų idėjos paverčiamos realybe.
- Aš mielai prisijungčiau prie šio komiteto, – Mazikyna įsiterpė, ir aš iš karto pajutau, kaip jos entuziazmas dar labiau sustiprina mūsų ryšį. - Manau, kad kartu galime pasiekti puikių rezultatų ir įkvėpti mūsų tautas.
Posėdžio pabaigoje, kai visi sutiko su mūsų pasiūlymu, tarybos nariai pradėjo kelti rankas ir džiaugtis mūsų bendradarbiavimo perspektyvomis. Buvo akivaizdu, kad visi tikėjosi, jog šis naujas etapas mūsų karalystėms atneš naudos.
- Taigi, kas mums beliko, – pasakiau, kai visi pradėjo skirstytis, – turėtume susitarti dėl mūsų kito susitikimo ir sudaryti veiksmų planą. Manau, kad pirmas dalykas turėtų būti kultūrinis mainų renginys. Tai padėtų mūsų žmonėms geriau pažinti vieni kitus.
Mazikyna šyptelėjo.
- Tai nuostabi idėja! Kartu galėtume suorganizuoti šventę, kurioje būtų mūsų kultūrų menas, muzika ir maistas. Tikiuosi, kad tai suteiks puikią galimybę mūsų tautoms susitikti ir iš naujo atrasti draugystę.
Tuo metu jaučiau, kad mūsų bendradarbiavimas tikrai gali tapti sėkmingu ir, kad tarp mūsų užsimezgęs ryšys gali virsti tikra draugyste. Atsisveikindama su tarybos nariais, pažvelgiau į Mazikyną ir pasakiau:
- Tikiuosi, kad mūsų ateitis bus kupina nuotykių ir sėkmės. Dirbdamos kartu galime sukurti kažką nuostabaus.
- Aš tai tikrai tikiu, – ji atsakė, ir mes abi išėjome iš tarybos salės, jausdamos, kad šis naujas etapas yra tik pradžia mūsų draugystei ir bendradarbiavimui.
Nusprendusi, kad turime pasinaudoti proga pažinti viena kitą geriau, nusivedžiau Rugorijos princesę Mazikyną į rūmų biblioteką. Tai buvo vieta, kurioje jautėsi istorija ir išmintis – puiki aplinka mūsų pokalbiams. Atidarius dideles duris, mus pasitiko švelnus knygų kvapas ir tylus šviesos žaismas, sklindantis pro didelius langus.
- Ši biblioteka yra viena iš mano mėgstamiausių vietų, – pasakiau, rodydama ranka į aukštas lentynas, pilnas knygų. - Čia galiu rasti viską – nuo senovinių legendų iki naujausių strategijų. Kiekviena knyga turi savo istoriją.
Mazikyna akimis nuslydo per knygų viršelius, ir jos veide pasirodė susidomėjimas.
- Tai nuostabu. Aš visada maniau, kad knygos gali suteikti žinių, kurių neįmanoma gauti kitur. Kokias knygas tu skaitai?
- Mano mėgstamiausia yra apie senovės karalystes ir jų strategijas, – atsakiau, jausdama, kaip mūsų bendravimas stiprėja. - Ji man padėjo suprasti, kaip svarbu yra mokytis iš praeities, kad galėtume kurti geresnę ateitį.
- Ar galėtum man ją parodyti? – paklausė ji su entuziazmu. - Noriu sužinoti, kaip kitos karalystės tvarkėsi su iššūkiais ir kaip galime to pasimokyti.
Atsidariusi knygų lentynos dureles, ištraukiau savo mėgstamiausią leidinį.
- Štai, ši knyga pasakoja apie karalienes, kurios sugebėjo valdyti sunkiais laikais. Jų strategijos ir sprendimai galėtų būti labai naudingi ir mums, kaip būsimoms valdovėms.
Mazikyna susidomėjusi pervertė puslapius, ir aš stebėjau, kaip jos akys spindi iš susižavėjimo.
- Šios istorijos man primena, kad valdžia reikalauja ne tik jėgos, bet ir išminties. Mes turime būti pasirengusios susidurti su iššūkiais ir kovoti už savo tautų gerovę.
- Teisingai pasakyta, – pritariau, jaučiau, kaip mūsų pokalbis gilėjo. - Būtent tai ir norėjau pasakyti. Turime išmokti būti ne tik drąsios, bet ir išmintingos, kad galėtume pasiekti tai, kas svarbiausia. Mus supantis pasaulis pilnas galimybių ir pavojų.
Pakalbėjus apie karalienes, ėmėme dalytis savo svajonėmis ir lūkesčiais dėl ateities. Mazikyna prisipažino, kad nori kurti ryšius tarp mūsų tautų ir puoselėti draugystę, o aš jai papasakojau apie savo viziją dėl kultūrinių mainų ir bendrų projektų.
- Galbūt galėtume kartu parašyti knygą apie mūsų bendradarbiavimą, – pasiūlė Mazikyna, ir aš nusišypsojau.
- Tai nuostabi idėja. Tai ne tik įamžintų mūsų draugystę, bet ir galėtų tapti įkvėpimu kitoms karalystėms.
Baigusi kalbėti, pažvelgiau į ją ir pajutau, kaip mūsų ryšys stiprėja. Būti šalia Mazikynos šioje bibliotekoje, tarp knygų ir žinių, suteikė man jausmą, kad kartu galime sukurti ne tik nuostabią ateitį, bet ir gilią draugystę, paremta bendromis vertybėmis ir tikslais.
Sėdėdamos jaukiai bibliotekoje, su dideliais langais, pro kuriuos sklido švelni saulės šviesa, aš ir Mazikyna nusprendėme aptarti mūsų būsimą vestuvių puotą. Ant didelio medinio stalo gulėjo keletas žurnalų su idėjomis, iškirptomis iš senų laikraščių, ir piešiniai, pavaizduojantys galimas šventės dekoracijas.
- Manau, kad turėtume pradėti nuo svečių sąrašo, – pasiūliau, pasidėdama ant stalo didelį popieriaus lapą. - Kiek žmonių planuojame pakviesti?
Mazikyna nusišypsojo.
- Na, aš manau, kad turėtume pakviesti ne tik mūsų šeimas, bet ir svarbiausius mums žmones. Juk tai bus ne tik mūsų asmeninė šventė, bet ir mūsų karalysčių susivienijimas.
Sutikau, ir, įsivaizduodama, kaip mūsų artimieji bei draugai renkasi šventėje, pajutau šilumą širdyje.
- Taip, mes turime pasirūpinti, kad visi jaustųsi laukiami ir svarbūs. Galbūt galėtume surengti svečių sąrašą, kuriame būtų atsižvelgiama į mūsų abiejų kultūrą?
- Puiki idėja, – ji pritarė, rašydama pastabas ant popieriaus. - Galėtume įtraukti žmonių iš Rugorijos ir Serhos, kad atspindėtume mūsų karalysčių įvairovę.
Pasikalbėjome apie įvairias tradicijas, kurios galėtų būti įtrauktos į šventę.
- Ką manai apie mūsų tautų šokių pasirodymus? – paklausiau, prisimindama, kaip mūsų žmonės šoka ir dainuoja šviesos kupinose šventėse.
- Tai būtų nuostabu! Tokie pasirodymai puikiai atspindėtų mūsų kultūrų grožį ir suvienytų mūsų tautas. Aš galiu pakviesti keletą šokėjų iš Rugorijos, – Mazikyna džiaugėsi, o jos akys spindėjo entuziazmu.
Tuo tarpu kalbėjome apie maisto pasirinkimus, ir aš pasiūliau:
- Galėtume turėti patiekalų iš abiejų šalių, kad visi galėtų ragauti mūsų kultūrų skonius. Tikiu, kad mūsų žmonės bus laimingi turėdami galimybę pasimėgauti ir naujais, ir pažįstamais patiekalais.
- Būtent, maistas suvienija, – ji pritarė, šypsodamasi. - Aš noriu, kad kiekvienas svečias pajustų šventės nuotaiką ir džiaugsmą. Juk tai bus ne tik mūsų santuoka, bet ir abiejų mūsų tautų šventė.
Kuo daugiau kalbėjome, tuo labiau jaučiau, kaip mūsų vizija apie vestuvių puotą pildosi ir auga. Kai baigėme diskutuoti apie idėjas, abiejų širdys buvo pripildytos džiaugsmo ir vilties. Ši šventė simbolizuos ne tik mūsų meilę, bet ir mūsų tautų draugystę, kuri gali tapti nepaprasta jėga.
- Aš esu labai laiminga, kad galiu šią akimirką dalytis su tavimi, Mazikyna, – pasakiau, ir ji nusišypsojo. - Mūsų bendradarbiavimas neabejotinai atneš sėkmės šiai šventei.
- Aš irgi tuo tikiu, – ji atsakė, ir, jaučiau, kad ši diena bus tik pirmasis žingsnis į nuostabų bendrą gyvenimą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą