Asterija įdėjo rožinį kvarcą į dubenėlį kartu su rožių žiedlapiais. Tuomet pripylė pusę dubenėlio vandens. Tada leido Lilianai įlašinti penkis lašus eterinio aliejaus ir rožių vandens. Ragana įdėjo žvakutę į vandenį, kad plaukiotų ir uždegė. Abi merginos užsimerkė ir klausėsi gamtos aplink: paukščių čiulbesio, vėjo šnarinamų medžių viršūnių, net išgirdo tyliai pritipenusią Šafranę. Įsivaizdavo savo širdį vietoj rožinio kvarco. Tuomet Liliana iš lėto kartojo Asterijos tariamus žodžius: Deive, ačiū tau už tavo gailestingumą, ir leidimą man matyti, kad meilė yra ir gali egzistuoti.
Tai ištariusios užgesino žvakę ir išėmė rožinio kvarco širdelę iš vandens. Asterija ją padavė Lilianai ir prisakė laikyti ją po pagalve. Pasibaigus ritualui jos kurį laiką sėdėjo prie laužo ir žiūrėjo į ugnį. Šafranė šalia miegojo susisukusi į kamuoliuką tarp žolių. Bet netrukus ji pabudo ir nuėjo į trobelę duodama joms ramybę ir privatumą. Liliana palietė Asterijos skruostą ir prisitraukė jos veidą prie savojo. Apdovanojo jausmingu bučiniu. Asterijos rankos nuslydo jos pečiais žemyn ir atsidūrė ant liemens. Pirštais sugrabaliojo jos korseto dirželius ir ėmė juos atrišinėti. Liliana nesipriešino ir glostė Asterijos plaukus. Išsilaisvinusi iš korseto atsikvėpė. Ji nekentė korsetų kaip ir Asterija. Bet jos socialinis statusas vertė juos nešioti. Asterija nuvilko jos suknelę, marškinius ir apatines kelnes. Liliana išlaisvino ją iš suknelės ir apatinuko. Vėl buvo nuogos kaip ir vakar. Bet negalėjo atsigėrėti viena kitos kūnu.
Asterija suėmė Lilianos krūtis rankomis ir pirštų galiukais patrynė jos spenelius. Liliana atlošusi galvą sudejavo ir tą patį padarė Asterijai. Pasilenkusi lyžtelėjo rausvą spenelį ir įtraukė jį į burną. Tuomet atsistojo nuo žolės ir nuėjusi atsisėdo Asterijai už nugaros. Iš užpakalio ėmė bučiuoti jos kaklą, o rankomis žaisti su kietais speneliais. Asterija svaigo nuo tokių glamonių ir visa virpėjo Lilianos glėbyje. Ji švelniai stumtelėjo Asteriją ant žolės ir užsilipo ant jos. Jų lytys trynėsi viena į kitą ir kiekviena galėjo jausti kaip drėksta ir susijungia viena su kita. Liliana nedrąsiai judino užpakaliuką trindama savo mažytį pumpurėlį į Asterijos. Jų kūnai susiliejo ir tas keistas stiprus malonumas užliejo abiejų kūnus vienu metu. Liliana net krimstelėjo Asterijos ausį iš beprotiško malonumo. O Asterijos nagučiai įbrėžė Lilianos nugarą.
Kurį laiką jos dar gulėjo žolėje nuogos ir žaidė su plaukais, bet saulei įsidienojus jos išalko ir apsirengusios grįžo į trobelę pabaigti pyrago likučius. Nors ir atvėsęs jis buvo vis dar skanus.
Pabuvusi dar iki vakaro, Liliana išsiruošė namo. Nenoriai atsisveikino su Asterija ir grįžo į dvarą. Nors saulė dar nebuvo pilnai nusileidusi, motina jau laukė jos rūškanu veidu.
- Ir vėl kažin kur bastaisi. – tarė mama.
- Mama, aš negaliu sėdėti visą dieną namuose kaip kitos panelės. Tai ne man. Aš noriu būti lauke. – atsakė Liliana.
- Tu jau pakankamai subrendusi ir nebesi vaikas, kad lakstytum po gatves. Tu jau subrendusi moteris. Ir mes tėvu nusprendėme... tave ištekinti. Jau laikas. – kalbėjo mama vesdamasi Lilianą į valgomąjį, kur laukė vakarienė.
- Bet, mama! – iš pasibaisėjimo sušuko Liliana.
- Nieko nenoriu girdėti. Tėvas tau jau surado tinkamą vyrą. Gerai išauklėtas, iš padorios šeimos, ne vargšas ir ganėtinai patrauklus. – toliau savo varė Lilianos motina.
- Mama, mes buvome susitarę, kad manęs neversite per prievartą nieko daryti! AŠ NENORIU JOKIŲ VESTUVIŲ!
Tai sušukusi Liliana pasileido į savo kambarį antrame aukšte ir ten užsirakino. Ji krito į lovą ir pravirko. Įvyko baisiausia, kas galėjo nutikti. Ir būtent dabar kai ji turi Asteriją. Netrukus ji išgirdo beldimą į duris, bet sušukusi liepė visiems eiti šalin. Bet už durų buvo jos tėvas...
- Dukrele, mes su motina tau linkime viso ko geriausio. – švelniai kalbėjo tėtis. – Tiesiog tu jau nebe vaikas ir jau senokai turėjai būti ištekėjusi. O aš radau puikų vyrą, kuris tave gerbs ir mylės.
- NEREIKIA MAN JO NEI JO MEILĖS! – suriko Liliana.
- Su laiku jūs pamilsite vienas kitą. – sučiulbo mama su durų. – Mes su tavo tėvu irgi taip tuokėmės. O dabar mylime vienas kitą labiau nei galvojom įsivaizduoti.
- MAN NERŪPI TOKIE DALYKAI. PALIKITE MANE RAMYBĖJE!!!
Oi kaip Liliana troško dabar pabėgti į pelkę pas Asteriją ir niekada daugiau negrįžti į namus. Bet jei tai padarytų, tėvai jos imtų ieškoti ir rastų. O tada jau pridarytų bėdų ir Asterijai. Nors raganų niekas nebedegino, bet kalėjiman ji tikriausiai sėstų. Liliana graudžiai raudojo į savo rožinę pagalvę. Atmintin kilo laikas praleistas su Asterija ir netyčia užčiuopė kvarco širdelę savo kišenėje. Išsitraukusi pažvelgė į ją ir pabučiavo. Pasidėjo po pagalve kaip buvo liepusi Asterija ir užmerkė praverktas akis. Ne, ji negali tekėti. Turi kaip nors nuo to išsisukti. Bet kaip?
Liliana nepajuto kaip prisnūdo ir prabudo išgirdusi kaip Liusė beldžiasi į duris. Bet ji ją nuginė ir grįžo atgal prie miego.
Išmiegojusi visą naktį ryte pasijuto alkana kaip vilkas. Suknelė buvo susiglamžiusi, plaukai susivėlę, bet ji juos pašukavo ir išėjo iš kambario. Nuėjo į virtuvę, kur triūsė juodaodės virėjos ir paprašė ko nors išgerti. Apie vakarykščią dramą jos jau žinojo ir keistai žvilgčiojo į Lilianą. Viena virėja padavė jai puodelį Café au lait[1]. Liliana su malonumu išgėrė visą puodelį, bet jos skrandis garsiai sugurgė. Virėjos būdavo moterys puikiai suprato, kas vakar įvyko kaip jaučiasi Liliana. Kadangi buvo jau apie vidurdienis, jai patiekė jautienos gumbo[2]. Liliana lyg alkana vilkė išvalgė visą dubenėlį ir padėkojo virėjoms. Ji visada buvo gera tarnams ir dabar nekaip jautėsi, kad vakar išginė Liusę.
Išėjusi iš virtuvės susidūrė akis į akį su tėvu ir motina... lyg tie tyčia būtų tykoję jos čia visą naktį. Abiejų veidai rodė susirūpinimą, bet pykčio juose nebuvo. Liliana atsiduso. Bėgti nebegali. Teks iškęsti pokalbį su tėvais, kad ir kaip ji to nenori. Bet ji nepasiduos. Vardan jų meilės su Asterija. Ji tyčia elgsis keistai ir bjauriai su visais vyrais, kad juos atstumtų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą