Tuo tarpu Liliana pravėrė namų duris ir ją pasitiko motina. Jos veidas atrodė piktas. Liliana nustojo šypsotis kai ją išvydo.
- Kur laistai, panele, šiokį vakarą? Jau senai turėjai būti namuose. – jos motina piktai subarė ją.
- Šen bei ten. – vėjavaikiškai atsakė Liliana. – Mama, nieko man nenutiko. Buvau turguje, pas siuvėją, aplankiau kelias drauges ir laikas nepastebimai prabėgo.
- Mes su tėvu nerimaujame, kad nenueitum blogais keliais. – atsiduso mama. – Nenorime, kad nukentėtų tavo reputacija. Visgi esi Ričardsų dukra, o ne kokia tarnaitė. Bėk į kambarį, laikas miegoti.
Liliana atsiduso ir pajuto kaip jos nuotaika susigadino. Ji užbėgo laiptais į antrą aukštą, kur buvo jos kambarys. Jame jau laukė juodaodė tarnaitė Liusė. Ji atrodė sunerimusi. Liliana leido jai atrišti korsetą ir po to pasislėpusi už persirengimo sienelės pasikeitė drabužius į miegamuosius. Ji nekantravo atsikratyti tarnaite.
- Ar panelei dar ko nors reiks? – paklausė Liusė.
- Ne, ačiū. Eisiu miegoti. Gali būti laisva. – atsakė Liliana.
Liusė paliko jos kambarį ir Liliana atsikvėpė. Daugiau iki išnaktų būti pas Asteriją negali. Kitaip tėvai tikrai ką nors įtars. Aišku, jie niekada nepagalvos, kad ji susitikinėja su ragana iš pelkių. Jie pirmiausia ims įtarti kokį vyrą. Na, ir gerai. Vis geriau negu jie įtartų Asteriją.
Liliana atsigulė į lovą ir atrakino raktu spintelę prie lovos. Raktą ji visada nešiojosi su savimi. Ten laikė savo dienoraštį. Užsidegusi žvakę paėmė plunksną ir ėmė rašyti:
Mielas dienorašti,
Šiandien turbūt buvo nuostabiausia diena mano gyvenime. Asterija su manimi darė tokius dalykus, kokius turbūt daro tik vyrai. Ji mane lietė... „tenai“ ir aš patyriau tokį malonų jausmą, kad nežinau kaip aprašyti. Aš netekau savo nekaltybės... Bet ar gailiuosi? Ne. Atidaviau ją žmogui, kuris man labai svarbus. Bet jei apie tai sužinotų mano tėvai – mane turbūt išvežtų iš Naujojo Orleano atgal į Britaniją. O to negalėčiau pakęsti. Man čia patinka, nes čia visada šviečia saulė ir gyvena Asterija.
Rytoj turiu grįžti dar nenusileidus saulei, o motina mane užmuš. Nežinia kokią bausmę sugalvos, bet vieną žinau – ta bausmė man sutrukdytų susitikti su Asterija.
Liliana užpūtė žvakę ir padėjo plunksną bei rašalo buteliuką į spintelę, užrakino ir vėl užsikabino raktelį su grandinėle ant kaklo. Užmerkė akis ir sapnais nuklydo į pelkes...
Tuo tarpu Asterija sėdėjo prie laužo ir žiūrėjo į liepsnas. Kai pajuto nuovargį, užpylė kibirą vandens ant laužo ir užgesino jį. Šafranė nusekė ją į trobelę ir Asterija uždarė duris. Buvo maloniai pavargusi ir persirengusi kita suknele atsigulė į savo lovą. Kaip būtų malonu jei Liliana galėtų dabar būti čia... Su tokiomis mintimis ji užmigo...
Rytas išaušo vėl karštas ir saulėtas. Asterija pasirąžė lovoje ir atsikėlė. Persirengusi savo kasdiene suknele išėjo laukan rinkti vaistažolių. Ji žinojo, jog bet kada gali ateiti Liliana, tad norėjo sutvarkyti daržą iki to laiko.
Žolelės puikiai augo: rozmarinai, čiobreliai, bazilikai, levandos, mairūnai, valerijonai, melisos, pipirmėtės ir kitos žolelės. Asterija meiliai kiekvieną paliesdavo ir pasakydavo ką nors gražaus kiekvienam augalui, tik tada nusipjaudavo šakeles ir po to padėkodavo augalui už savo gėrybes. Kitame daržo gale už trobelės turėjo ir musėkautų bei saracėjų. Jie tiesiog vešėte vešėjo pelkėse, tad keletą parsinešė į savo daržą. Jie puikiai prigijo čia ir gaudė muses. Obelys kriaušės jau nokino vaisius ir Asterija prisiskynė šviežių. Iškeps kriaušių ir obuolių pyragą Lilianai.
Po valandėlės baigusi darbus darže grįžo į trobelę ir ėmė ruošti pyragą. Krosnies ji neturėjo, bet židinyje ne kartą kepė pyragus. Asterija nulupo kriaušes ir obuolius, supjaustė juos skiltelėmis bei pabarstė Hesperijos cinamonu. Kiaušinius, kuriuos pirko turguje, išplakė su vaniliniu ir paprastu cukrumi, įmaišė šviežios grietinės irgi iš turgaus. Įsijojo miltų ir kepimo miltelių, įmaišė kriaušes bei obuolius. Kepimo formą ištepė sviestu ir supylė tešlą. Ir padėjo židinyje kepti 40 minučių.
Kol pyragas kepė ji išgirdo beldimą į duris, nuėjusi atidarė ir ten pamatė Lilianą. Apkabino ją stipriai ir pabučiavo į lūpas. Liliana jai atsakė tuo pačiu.
- Tikiuosi tau patiks tai, ką gaminu. Valgysime dar karštą su levandų arbata.
- Man tiks viskas. – nusijuokė Liliana. – Jaučiuosi alkana, nes pusryčiams niekas nelindo.
- Tuomet sėskis prie stalo.
Asterija atsargiai su stora pašluoste išėmė pyragą iš židinio ir padėjo ant stalo. Liliana iškart užuodė malonų kvapą. Asterija supjaustė pyragą ir išdėliojo į lėkštes sau ir Lilianai.
- Mmm. Dieviškas skonis. – suniurnėjo Liliana valgydama. – Kriaušės ir obuoliai?
- Taip, iš mano daržo. – nusišypsojo Asterija. – Pasistengiau dėl tavęs, Liliana...
- Esu dėkinga už tokį pyragą. Mano tėvų virėjai nemoka taip gardžiai gaminti.
- Maistui ir augalams reikia meilės. – tarė Asterija. – Prieš ką nors imant iš gamtos reikia atsiklausti ir tada imti, o paėmus padėkoti. O gaminant įdėti žiupsnelį magijos ir meilės.
- Ar tai reiškia, kad mane myli? – Liliana išpūtė akis.
- Jei tą, ką tau jaučiu tau yra meilė... Tada taip.
- Taip ir žinojau. – sušuko Liliana. – Aš jaučiu tą patį!
Asterija ir Liliana palietė viena kitos rankas ir žiūrėjo į akis viena kitai. Meilės magija spinduliavo aplink jas. Pyragas vos neatšalo joms taip susiliejus sielomis, bet abi nusijuokė ir kibo valgyti.
Po kelių gabalėlių pyrago abi buvo sočios ir laimingos. Liliana jautėsi laiminga tik su Asterija, o namuose ją kankino liūdesys ir nuobodulys. Bet ar ilgai jos tėvai jai leis taip lakstyti dienomis nežinia kur?
Asterija turėjo šiandienai paruošusi veiklos. Ji ketino atlikti ritualą ir pakviesti į jį Lilianą. Liliana sutiko. Ją nuo vaikystės traukė įvairūs burtai ir magija. Skaitė pasakas iki šiol, bet netikėjo, kad visos raganos piktos ir blogos. Tik ne Asterija. Susipažinusi su ja suvokė kad raganų yra ir gerų. Ir ji jautė, kad įsimylėjo šią raganą. Kliūtis buvo tik miestelėnai ir tėvai. Liliana dar nežinojo kaip reiks įveikti šias kliūtis. Tačiau kai ateis laikas ji kovos dėl savo meilės...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą