Liliana ir jos tėvai sėdėjo svetainėje ir gėrė juodąją arbatą iš Indijos, bet Liliana nelietė savo puoduko. Ji net nenorėjo pažvelgti nė vienam iš tėvų į akis.
- Liliana, dukrele, - pradėjo Albertas. – Mes nenorime tavęs skaudinti.
- Jau įskaudinote. – pagiežingai atsakė Liliana.
- Mes pakvietėme šiandien vakarienei tą mielą vaikiną į svečius ir... – Evelina nebaigė sakinio, nes ją nutraukė Liliana.
- Ką? Aš net neketinu su kuo kalbėtis. – Liliana sunėrė rankas ant krūtinės.
- Bet Pjeras de Liveskas puikiausias vyras kokio net grafaitės negali gauti. O jis susidomėjo tavimi, Liliana. – tęsė Evelina.
- Gali nors ir pats karalius man pirštis, MAN NERŪPI. – sužaibavo akimis Liliana.
- Tačiau Pjeras atvyks vakarienės ir mes bent jau prašome tavęs susitvarkyti plaukus ir pasipuošti geriausia suknele, Liliana. – maldavo Albertas.
- Dėl tokių, kaip Pjeras aš nesipuošiu. Puoščiausi tik dėl mylimo žmogaus. – Liliana pagalvojo apie Asteriją ir atsistojo. – O dabar turiu savų reikalų, tėveliai.
Liliana paliko negertą arbatą ir grįžo į savo kambarį. Pjerą de Liveską ji žinojo. Kad buvo gražus – nesiginčijo, bet jis jos niekada nedomino. Liveskų šeima Naujajame Orleane irgi buvo pirkliai, tik mažiau turtingi nei jos tėvai. Pjeras nuo vaikystės turėjo spindinčius šviesius plaukus, kurie garbanojosi žemiau pečių, bet net ir būdamas vaikas nešiojo juos susirišęs kaspinu kaip pridera vyrams. Žydros akys vertė visas merginas alpti jam po kojomis, bet ne Lilianą. Dabar kai jis suaugęs, girdėjo dirba kartu su tėvu prekyboje. Tiek Liliana apie jį ir težinojo.
Gerai. Ji pasipuoš, susitvarkys, bet tuoktis su juo nesituoks. Nieku gyvu. Geriau jau nusiskandins Misisipėje.
Po kokios valandos į jos kambarį pasibeldė Liusė. Mergina ją įleido ir tarnaitė pradėjo šukuoti jos plaukus. Dailiai sugarbanojo ir sukėlė į kuodą ant pakaušio, prismaigstė segtukų. Tuomet Liusė jai padėjo apsivilkti naują panjė[1]. Liusė jai padėjo užsidėjo naują korsetą ir geltono brokato suknelę bei auksu siuvinėtą ir karoliukais stomak[2]. Korsetas ir stomak išryškino jos krūtų apvalumus ir Liusė dar užsegė velvetinį aukso spalvos čoukerį[3] ant kaklo. Jos rudų plaukų garbanos krito ant krūtinės. Dar jos laukė aukštakulniai aukso spalvos bateliai. Be liko kosmetika. Liusė nupudravo jos veidą ir krūtinę balta pudra, kurios Liliana nemėgo, padažė lūpas raudonai ir Liliana buvo pasiruošusi vakarienei. Pažvelgusi į veidrodį matė save gražią, bet tas grožis turėjo būti skirtas Asterijai, ne Pjerui. Taip puošdavosi rūmų damos. Kasdien Liliana nenaudojo jokios kosmetikos, dėvėjo paprastas sukneles, žemakulnius batelius ir nedėvėjo jokių papuošalų. Išskyrus Asterijos dovanotą pakabuką.
Liliana nusileido laiptais ir įžengė į valgomąjį. Ten su tėvais jau šnekučiavosi Pjeras. Pajutęs Lilianą atsisuko ir paėmė jos ranką, pabučiavo ir nusilenkė. Lilianai buvo koktu, kad Pjeras ją liečia. Jei tai būtų Asterija, dabar jau suknelės lėktų į šonus.
- Labas vakaras, madmuozele Liliana. – Pjeras jai nusišypsojo.
- Labas vakaras ir Jums. – šaltai atsakė Liliana.
Dar persimetę keliais sakiniais apie orą ir prekybą susėdo prie stalo. Liliana sėdėjo priešais Pjerą, bet nė nepažvelgė į jį. Ją labiau domino maistas. Turbūt vienintelis dalykas šiuose namuose. Tarnai atnešė pirmą patiekalą: krevetės kreolietiškai[4]. Liliana itin mėgo šį užkandį ir valgė jį pasimėgaudama. Gaila negalės nė kąsnelio nunešti Asterijai... Pjeras toliau kalbėjo apie prekybą su jos tėvu. Niekas neužsiminė apie vestuves ir tuo Liliana džiaugėsi.
Antras patiekalas buvo austrės en brochette[5]. Austrės buvo Lilianos delikatesas. Ji jas būtų galėjusi valgyti kiekvieną dieną. Tad godžiai viską suvalgė klausydamasi Pjero kalbų su tėvu. Motina jai vis kumštelėdavo, kodėl ji tyli. Bet Liliana laikėsi savo plano – būti nuobodi ir neįdomi Pjerui.
Desertui tarnai atnešė kelis patiekalus: duonos pudingas[6], kurio Liliana nemėgo ir beignet[7]. Beignet jai patiko. Dažniausiai juos visi valgydavo rytais pusryčiams, bet tėvai žinojo, jog Lilianai duonos pudingas nepatiks, tad iškepė dar beignet.
Po deserto visi atsigėrė kavos su saldainiais ir vyrai nuėjo parūkyti į rūkomąjį. Tada Evelina pradėjo auklėti dukrą.
- Liliana, tu beveik nekalbi su ponaičiu Pjeru. Taip nemandagu.
- Lyg man rūpėtų jis. – piktai atsakė Liliana. – Esu čia tik tam, kad būčiau namų puošmena. Aprengta kvailais drabužiais ir pasodinta it lėlė.
- Dukrele, tu kalbi labai nemandagiai. Kaip jis ves tokią žmoną...
- Būtent. Jis manęs neves jei aš būsiu... „netinkama“. – Liliana pagalvojo apie prarastą nekaltybę, bet nutylėjo savo „netinkamumą“.
Parūkę vyrai grįžo ir pasiūlė Lilianai ir Evelinai išeiti į terasą pasigrožėti šilta naktimi. Liliana atsiduso, pavartė akis ir nusekė paskui motiną. Jie susėdo į pintus krėslus ir grožėjosi jonvabalių šviesomis sode, naktinių paukščių giesmėmis ir Liliana ėmė galvoti, jog būtų taip gera čia būti su Asterija, bet deja ji sėdėjo šalia Pjero. Jis visaip bandė paliesti jos ranką, bet Liliana gudriai išsisukdavo.
Apie vidurnaktį visi išlydėjo Pjerą, kurio karieta jau laukė lauke. Liliana jam išvažiavus atsiduso garsiai ir giliai. PAGALIAU. Pudruotas pudelis išvyko. Tėvai dar gerą pusvalandį jai skaitė lekcijas apie prideramą elgesį. Bet Liliana nesiklausė. Pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo. Kai tėvai jai leido eiti miegoti, ji buvo labai laiminga. Liusė padėjo jai nusivalyti makiažą ir nusirengti sunkius bei varžančius rūbus. Rytoj tikrai bėgs pas Asteriją.
[1] Apatinis moterų drabužis padedantis suformuoti plokščią siluetą priekyje ir nugaroje, o platų į šonus. Nešiotas 17-18 amžiuje.
[2] Dekoruotas trikampis suknelės priekyje ant krūtinės ir pilvo.
[3] Prie kaklo priglundantis papuošalas.
[4] Virtos krevetės su pomidorų padažu, svogūnais, paprikomis ir salierais. Apšlakstytos aitriųjų paprikų padažu ir patiektos ant karštų ryžių.
[5] Austrės en brochette yra klasikinis Naujojo Orleano kreolų virtuvės patiekalas. Neapdorotos austrės susmeigiamos ant iešmelių, pakaitomis su iš dalies iškeptos šoninės gabalėliais. Tada visas patiekalas kepamas arba apkepamas (dažniausiai su kukurūzų miltais), tada gruzdinamas arba troškinamas.
[6] Desertas iš sužiedėjusios duonos, pieno arba grietinės, dažniausiai su kiaušiniais. Paskanintas cinamonu, riešutais, džiovintais vaisiais, sirupu ar medumi.
[7] Gruzdintas kepinys
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą