- Tau teks išvengti tų vestuvių. – liūdnai pasakė Asterija.
- Galiu vaidinti nepasiekiamą, bet mano tėvai nepasiduos kol neištekins manęs. – Liliana užsidengė veidą rankomis.
- Mieloji, jei tik galėčiau – išgelbėčiau tave. Bet nieko negaliu padaryti. – Asterija ėmė glostyti Lilianai nugarą.
- Aš ką nors sugalvosiu.- Liliana pakėlė galvą. – Vardan mūsų nepasiduosiu.
- Tikiu tavimi. O dabar gal norėtum į turgų? Man reikia naujų kristalų ir užsukti pas Hesperiją prieskonių.
- Man būtų malonu susipažinti su Hesperija. – jau nudžiugusi atsakė Liliana.
Merginos užrakino trobelę ir išėjo į miestą. Dar esam miške jos ėjo susikabinusios už rankų, bet kai miškas baigėsi, paleido viena kitos ranką. Nenoriai.
Hesperija pasitiko merginas džiugiai ir pakvietė užeiti į jos kuklią krautuvėlę. Liliana buvo mačiusi ir girdėjusi apie vudu magiją, bet pabuvoti krautuvėlėje, kuri prekiauja tai magija skirtais dalykais – dar nebuvo tekę. Liliana atsisėdo ant jai pasiūlytos kėdės prie židinio ir dairėsi aplink kol Hesperija krovė prieskonius į Asterijos pintinę.
- Taigi, Asterija, tai tavo Liliana? – paklausė Hesperija kai visos susėdo išgerti egzotiškos arbatos.
- Taip, aš Liliana. – ji nusišypsojo juodaodei Hesperijai. – Jūsų krautuvėlė man padarė įspūdį. Čia ant kiekvienos lentynos galima rasti įvairiausių dalykų. Beveik kaip Asterijos trobelėje.
- Vudu magija kitokia, nei Asterijos. Tačiau nė kiek nenusileidžia savo galia. – pradėjo pasakoti Hesperija.
Praleidusios gal valandą pas Hesperiją merginos išėjo į turgų. Plačios gatvės keitė siauras, pro šalį ėjo vis kiti žmonės smalsiai nužiūrinėdami abi merginas. Liliana nebuvo prie to pratusi ir jautėsi ne kaip, o Asterijai buvo jau tas pats, kas ką apie ją šneka. Tegul.
Turguje jos pasuko link kristalų pardavėjo, kuris jau puikiai pažinojo Asteriją. Ji paprašė juodojo turmalino, rožinio kvarco, samaninio agato ir kalnų krištolo. Liliana norėjo už ją sumokėti, bet Asterija primygtinai prašė to nedaryti. Jai pinigėlių užteko tiek, kiek gaudavo iš klientų. Gyveno ji kukliai ir jai nereikėjo nieko įmantraus, ar tuo labiau, kad už ją mokėtų.
Tuomet Liliana jos paprašė bent jau leisti jai nupirkti kiaušinių, grietinės ir sviesto. Asterija nusišypsojo, nes matė, kad su Liliana ginčytis beprasmiška ir nusileido. Prisikrovusi pilną pintinę gėrybių, Asterija su Liliana patraukė vėl link pelkių miško. Grįžusios rado Šafranę sėdinčią ant suoliuko ir besiprausiančią letenėles. Asterija atrakinusi trobelės duris tuojau pat įdėjo porą šaukštų grietinės Šafranei į dubenėlį. Katytė ėmė godžiai laižyti grietinę. Liliana ją paglostė ir nuskubėjo padėti Asterijai nunešti maisto produktus į lauke iškastą rūsį, kuris buvo padarytas po nedidele kalvele už trobelės. Atidariusios medines duris pateko į maloniai vėsią patalpą, kur net per vasaros karščius būdavo vėsu ir Asterija laikė uogienes, mėsą, kiaušinius, sviestą, grietinę ir kitus greitai gendančius maisto produktus.
- O jei įsigytum ožką, kuri duotų pieno kasdien? – sugalvojo Liliana apžiūrinėdama Asterijos „šaldytuvą“.
- Neturiu pinigų tokiam brangiam gyvuliui. – padėjusi viską ant medinių lentynų tarė Asterija. – Žolės čia į valias, aligatorių nėra, bet ožka brangus gyvūnas.
- O jei aš tau ją nupirkčiau? – prasitarė Liliana.
- Oi ne, Liliana. – užsidengė burną Asteriją. – Tai kainuotų tikrai nemažus pinigus. Negalėčiau priimti tokios dovanos.
- Kai kurios orchidėjos mano namų oranžerijoje kainuoja daugiau nei paprasta ožka. – įsisprendė rankomis į šonus Liliana. – Tau ji duotų šviežio pieno kasdien. O arbata paskaninta pienu būtų pasakiška.
- Liliana...
- Nieko nenoriu girdėti. Ožka bus.
Asterija nebesiginčijo. Turėjo priimti tokią dovaną iš Lilianos. Galbūt kada nors ji padės jai. Galbūt išgelbės nuo vestuvių ir atsidėkos už ožką.
Merginos grįžo į trobelę ir Asterija susidėjo naujus kristalus į medinę gražiais rytietiškais ornamentai raižytą dėžutę. Vėliau naktį juos įkraus mėnulio šviesa lauke. Dabar prisėdo prie stalo, kur sėdėjo Liliana ir pasiūlė jai obuolių. Liliana paėmė vieną obuolį ir ėmė valgyti.
- Rytoj apie pietus lauk manęs. Atvesiu tau ožką. – toliau varė savo Liliana.
- Bet ką žmonės galvos tave pamatę einant per miestą su ožką į pelkes?
- Man nerūpi. Tegul sau kuria kokias tik nori pasakas. Nueisiu į kitą turgų, kur manęs nelabai pažįsta, apsirengsiu paprastesniais rūbais ir niekas tikrai manęs nepažins. – išdėstė savo planą Liliana.
- Tu vis tiek tai padarysi?
- Žinoma. Noriu, kad turėtum savo produktų.
Abi ėmė juoktis. Asterija paglostė Lilianos skruostą. Tada Liliana prasitarė:
- Už dviejų dienų mano gimtadienis. Bus šventė mano namuose ir norėčiau, kad ateitum.
- Liliana, juk žinai, kad negaliu. – nusiminė Asterija. – Suknelė gal ir bus baigta, gal ir atrodyčiau kaip dama, bet aš nesu dama. Visi žino, kas aš esu ir jei pasirodysiu tavo namuose.... visiems kils klausimų KODĖL ir KĄ AŠ TEN VEIKIU.
- Be tavęs man bus labai liūdna, Asterija. – nuliūdo ir Liliana. – Galiu tave taip išgražinti, kad niekas nepažins. Prašau. Leisk man pasidarbuoti su tavo išvaizda ir tikrai niekas nežinos, kad esi vietinė ragana iš pelkės.
- Na, gerai. Bet aš nemoku elgtis kaip aukštuomenės damos.
- Tiesiog šypsokis, vėduokis vėduokle ir būk labai mandagi. Viskas. Prie stalo parodysiu tau kurį įrankį imti, o po vidurnakčio kaip Pelenė galėsi vykti namo.
- Gaila negaliu savo burtais užkerėti moliūgo, kad virstų karieta.
- Palydėsiu tave iki miško. Niekas per tiek svečių nepastebės, kad dingsime.
Asterija sutiko ir palinksėjo. Galbūt tikrai jos niekas nepastebės ir neatpažins. Jei jai uždės peruką kaip visoms damoms – ji taps kitu žmogumi. O pakliūti į aukštuomenės balių bent kelioms valandoms skambėjo kaip puikus nuotykis.
Merginos atsisveikino ir rytoj Liliana prižadėjo jai atnešti gatavą suknelę bei atvesti ožką. Pamokys ją kaip pasidažyti ir kaip vienai susiveržti korsetą. (Šito Liliana išmoko vaikystėje). Viską suderinusios išsiskyrė. Tačiau ilgesys jau varstė abiejų širdis. Jos troško būti kartu visą parą ir visą gyvenimą. Tačiau nežinia ar joms lemta būti kartu jeigu Lilianos šeima jai turi kitų planų.
Asterija grįžo į trobelę ir susirūpinusi prisėdo ant lovos. Nerimas kankino jos širdį dėl gimtadienio baliaus. Net neturi dovanos Lilianos. Padovanos jai juodojo turmalino pakabuką, kurį jau turėjo, kad saugotų ją nuo pikto.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą