Pavalgiusi kito į darbą suplauti lėkštę ir katilą. Išsinešusi viską laukan, vis dar šviečiant vakaro saulei, Asterija ėmė šveisti katilą. Uch, senai nebuvo jo plovusi. Pastaruoju metu vis pasinerdavo į savotišką meditaciją, bet galvodavo ne apie kažką kitą, o Lilianą. Ir dabar šveisdama katilą buvo susikoncentravusi į Lilianą.
Iššveitusi katilą ir išplovusi lėkštę grįžo į trobelę. Pasiėmė savo rankų darbo levandų muilo, rankšluostį ir kibirą. Visai netoliese nuo jos trobelės buvo nedidukas tvenkinys, kuriame nuolat buvo gėlo skaidraus vandens. Asterija ėjo ten išsimaudyti. Takeliu pamažu pasiekė tvenkinį. Ji nusimetė suknelę ir nuoga įlipo į vandenį iki krūtinės. Jos ilgi plaukai išsiskleidė aplink ją lyg aureolė. Asterija ėmė liesti savo kūną ir šį kartą tai nebuvo vien maudynės – ji juto keistus šiurpuliukus per visą kūną: rankomis, kojomis, o visi jie susitelkė tarp kojų. Raganos pirštai nuslydo į tą slaptą vietelę ir ji pajuto kaip nuo kiekvieno prisilietimo ėmė svaigti galva. Dešinės rankos pirštai aptikę dar neatrastą viršūnėlę žemai ir pajutę kokį malonų jausmą ji kelia ėmė lėtais judesiais ją trinti. O kairė ranka pati lietė krūtis.... lėtais spustelėjimais pirštai jaudino spenelius.
Asterija įsivaizdavo Lilianą... stovinčią sau už nugaros ir visai tai darančią, tačiau ji buvo viena. Kiekvienas pirštų judesys skandino ją aistroje. Tik ji nesuvokė, kas tai per jausmas ir kaip jį įvardinti. Tačiau netrukus viską nustelbė ekstazė karščio bangomis nusiritusi visu kūnu pradedant nuo malonios vietelės tarp kojų. Asterija suniurnėjo ir garsiai atsiduso. Mažai trūko, kad būtų pliumptelėjusi į vandenį ir paskendusi, bet išsilaikė ant kojų. Kas tai buvo? Buvo girdėjusi motinos klientes kalbant apie kažkokį jausmą, kuriam reikėjo kerų ir eleksyrų. Tačiau Asterija dabar suvokė, kad tam nereikia jokių burtų.
Ji išlipo į krantą ir pasiėmė muilą. Liesti save tarp kojų buvo itin jautru ir nebeteikė tokio malonumo. Tad greit nusipraususi išlipo į krantą ir ėmė šluostytis su rankšluosčiu. Apsivilkusi suknelę ir apsimovusi batukus paėmė šukas iš kibiro. Prisėdo ant minkštos žolės ir ėmė šukuotis plaukus. Besišukuodama niūniavo dainas Deivei ir neilgai trukus pastebėjo kaip ėmė leistis saulė.
Plaukus baigė šukuoti kai jau ėmė rodytis mėnulis. Asterija nebijojo miško. Ji naudojo stiprius apsauginius kerus ne tik trobelei, bet ir sau pačiai. Ji grįžo namo niekieno netrukdoma. Mintimis uždegė židinį ir netrukus trobelę užliejo šiluma, kuris greitai išdžiovino jos plaukus, kurie dabar buvo purūs ir žvilgantys.
Kadangi nebuvo numačiusi nieko ypatingo veikti šiąnakt, nusprendė pasidaryti talismaną drąsai. O drąsos po to ką patyrė tvenkinyje – jai reikės daug. Tad nuėjo į savo daržą ir nusiskyrė kelias šakeles čiobrelio. Tarp siuvimo reikmenų susirašo oranžinio kaspino. Iš stalčiaus po stalo išsitraukė juodo popieriaus ir mintimis uždegė žvakes ant savo altoriaus.
Iš popieriaus iškirpo apskritimą ir išdūrė skylę centre. Tada naudodamasi mamos klijais iš krakmolo ėmė klijuoti čiobrelių šakeles į centrą galvodama kokia drąsi ji bus. Baigusi darbelį, padėjo jį į šoną, kad klijai sustingtų. O kol klijai džiūvo, Asterija pasiėmė paskaityti mamos rašytą knygą apie žoleles. Tik po poros valandų pridžiūvo klijai. Tuomet Asterija paėmė talismaną į rankas ir ėmė vėl įsivaizduoti kokia drąsi ji yra. Tada perkišo kaspiną per skylę ir užmezgė mazgą, kad galėtų pakabinti talismaną netoli durų. Tai išmoks pati būti drąsi – sudegins šį talismaną ar užkas žemėje.
Taip naktis įpusėjo ir Asterija nusprendė eiti miegoti bei leisti kerams veikti. Padėjusi galvą ant pagalvės nepajuto kaip suėmė miegas ir ji greitai užmigo. Dažniausiai po maudynių greitai užmigdavo, nes nuplaudavo visą neigiamą energiją, bet šį kartą prie gero poilsio prisidėjo ir tas keistas malonus sprogimas tarp kojų tame tvenkinyje.
Rytas išaušo vėl saulėtas ir karštis ėmė tvoksti dar saulei nė nepakilus aukštai danguje. Asterija prabudo kaip niekada puikiai pailsėjusi ir su džiaugsmu kibo gamintis pusryčius. Tai buvo sriubos likučiai ir avižų košė su obuoliais, kurie augo šalia trobelės. Mergina godžiai viską suvalgė lyg būtų badavusi kelias savaites, o ne naktį. Nuotaika buvo puiki ir ji nusprendė eiti aplankyti savo draugės Hesperijos.
Asterija nekreipė dėmesio į praeivių žvilgsnius mieste ir vos ne pasišokinėdama pravėrė Hesperijos krautuvėlės duris. Draugė jai plačiai nusišypsojo.
- Asterija, kokie vėjai! – tarė Hesperija. – Bene įsimylėjai? Visa švyti.
- Oi nežinau. – atsakė Asterija ir prisėdo ant kėdės šalia prekystalio. – Prisimeni? Pasakojau apie Lilianą Ričards?
- Ar tai kažkuo susiję su tavo puikia nuotaika? – pasiteiravo Hesperija kaisdama katilą židinyje prie prekystalio.
- Galbūt... Net nežinau, kas tai per jausmai...
- Iš akių matyti, kad meilė. – Hesperija pridėjo įvairių žolelių į katilą ir pamaišė. – Sveikinu. Įsimylėjai.
- Hesperija, bet.... ji mergina. – nuraudo Asterija.
- Mergyt, mano religijoje tai visiškai nieko ypatingo. Ne kartą esu atlikusi kerus ir vyrams ir moterims, kurie norėjo pritraukti meilę.
- Na, aš burtų tam nenaudojau ir nenaudosiu. – atsakė Asterija.
- Galbūt nė nereiks. – pamerkė akį Hesperija ir ėmė juoktis pilstydama arbatą į puodelius. – Štai, imk. Padės suvokti savo tikruosius jausmus.
Asterija paėmė puoduką iš Hesperijos ir atsigėrė jos keistai aštrios arbatos. Ji dažnai pridėdavo pipirų į meilės gėrimus. Asterija su Hesperija kurį laiką kalbėjosi ir gurkšnojo keisto skonio arbatą kol Asterija apsiraminusi paliko jos parduotuvę. Draugė jai į pintinę pridėjo dar įvairių egzotiškų žolelių ir arbatų ir išlydėjo iki durų.
Asterija grįžo į savo trobelę ir išdėliojo gautas dovanas ant stalo. Draugė tikrai buvo pasirengusi jai padėti suvilioti Lilianą. Bet ar tai būtina? Lilianos paskutinis laiškas reiškė, kad ji nepyko už bučinį. Galbūt anaiptol jai tai patiko. Minčių, Asterija, deja negalėjo skaityti. Jos mama daug kartų minėjo, kad tai labai sudėtingas menas ir ne kiekvienai raganai jį įvaldyti. O Asterijai to ir nereikėjo. Ji jautė, kad ir Liliana jai neabejinga. Intuicija buvo lygi minčių skaitymui. Ir ji ja pasikliovė.
Taip svajojant, Asterija sulaukė svečių. Ilgai lauktų. Bent jau jai atrodė, kad ilgai jos laukė. Ant slenksčio stovėjo Liliana. Su pintine rankoje ir žibančiomis akimis bei akinančia šypsena. Asterija taip pat šypsojosi. Liliana puolė ant kaklo Asterijai ir stipriai suspaudė ją savo glėbyje, kad Asterija vos neužduso nuo tokio pasveikinimo. Bet ji ėmė juoktis, o su ja kartu prajuko ir Liliana. Abiem buvo netikėta toks keistas apkabinimas. Bet Asterija jautė, ką tai galėtų reikšti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą