Dar po kelių dienų ant jos trobelės slenksčio pasirodė vaikas. Vaikai niekada nėjo į pelkes, bet šitas berniukas turėjo laišką. Asterija padėkojo berniukui ir davė kelias monetas. Grįžusi į trobelę atsisėdo jo skaityti. Niekas jai laiškų nerašydavo tad buvo maloniai nustebinta.
Asterija,
Ilgai galvojau apie tai kas nutiko ir nedrįsau rodytis pas tave. Bet mano nerimas ir bloga nuotaika nerimo. Tad nusprendžiau tau parašyti. Negalvok, kad užpykau ant tavęs. Anaiptol, tas bučinys man patiko. Tačiau tai supratusi nebesuprantu savo jausmų. Ar tai įmanoma jausti kitai moteriai? Aš to niekada net nejaučiau jokiam vyrui, o dabar štai sutikau tave ir kažkas neduoda ramybės. Tas bučinys visiškai sujaukė mano mintis.
Ar galėtume šiandien pasimatyti turguje? Lauk manęs prie įėjimo... žinoma jei nesupykai už mano tylą.
Liliana Ričards
Perskaičiusi laišką Asterija nustėro. Jai pradėjo drebėti rankos iš jaudulio ir... laimės. Taip, ji pajuto palengvėjimą ir džiaugsmą. Iš karto ėmė ruoštis į miestą. Apsivilko geriausią savo suknelę, susipynė plaukus į ilgą kasą ir užsimetė apsiaustą. Dėl visko pasiėmė pintinę ir kapšiuką su pinigais.
Asterija sparčiu žingsniu ėjo į miestą nekreipdama dėmesio į nieką. Jau netoli turgaus pamatė Lilianą rožine suknele. Ji ėmė šypsotis matydama Asteriją. Prisiartinusi ragana pasisveikino su ja ir abi patraukė į turgų. Liliana taip pat nešėsi pintinę.
- Džiaugiuosi, kad gavai mano laišką ir atėjai. – tarė.
- O aš džiaugiuosi, kad nesupykai ant manęs. – droviai tarė Asterija. – Taigi kur einame?
- Parodysiu tau vieną augalų prekeivį. Manau tau patiks.
Merginos nuėjo pro žmonių minią iki vyruko, kuris pardavinėjo gėles ir visokius augalus. Jis turėjo ir orchidėjų. Liliana pasiūlė Asterijai vieną iš retesnių: Tuberolabium kotoense[1]. Nors Asterija ir nenorėjo leisti Lilianai mokėti, bet Liliana sumokėjo ir padovanojo gėlę jai. Jos aplankė ir kristalų bei arbatos pardavėjus. Galop Liliana sustojo prie tekstilė pardavėjo. Tai buvo jos tėvo pardavėjas. Ir Liliana išrinko nuostabų turkio spalvos brokatą.
- Oi, ne Liliana, tokios brangios medžiagos aš neįpirksiu. – sudejavo Asterija. – Be to kur aš eisiu su ja? Pelkėse nereikia tokios prabangos.
- Galbūt kada nors prireiks. Imk, nes tai mano šeimos dovana ir nereikia mokėti.
Pardavėjas supakavo medžiagą į lininę drobę ir perrišo satino kaspinu. Liliana iš karto pasiūlė eiti pas jos siuvėja madam Žakliną. Eidamos jos kalbėjosi apie viską. Bet daugiausia apie suknelę. Asterija nenorėjo perdėm prabangios, tad Liliana sutiko, kad jai pasiūtų kuklią.
Siuvėja puikiai pažinojo Lilianą tad priėmė viešnias ir įsakė tarnams patiekti visoms arbatos. Žaklina išmatavo Asteriją nuo galvos iki kojų ir parodė naujausius žurnalus gautus iš Prancūzijos. Kai buvo patiekta arbata su sausainiais, moterys ėmė šnekėtis guviau.
- Girdėjau Jūs žolininkė? – paklausė Žaklina.
- Taip... – kukliai atsakė Asterija. – Mano mama buvo geriau žinoma nei aš.
- O taip. Atsimenu. Vargšė Ifidžerija. Mirė dar tokia jauna. – apgailestavo Žaklina.
- Mano velioniui vyrui ji daug padėjo. Jei ne jos žolelės, nebūtų išgyvenęs dar metus.
Baigusios gerti arbatą su siuvėja, merginos atsisveikino ir susitarė susitikti po savaitės pasiimti suknelės. Abi nenoriai išsiskyrė: viena patraukė link miško, kita namo.
Liliana grįžusi namo užsidarė savo kambaryje ir ėmė rašyti savo dienoraštį.
Mielas dienorašti,
Šiandien vėl praleidau laiką su Asterija. Man atrodo imu jai jausti tokius jausmus kokius turėčiau jausti vyrui, bet... deja savo širdžiai neįsakysi. Labiausiai bijau, kad tėvai sužinos apie mano jausmus ir mane ištekins per prievartą už kokio vyro. To negalėčiau pakęsti. Niekada neįsivaizdavau savęs su vyru... Bet susipažinusi su Asterija pajutau kaip gera būti šalia jos ir kaip ji mane puikiai supranta. Tarsi kažkas yra tarp mūsų bendro. Ir jaučiu, kad tai daugiau nei draugystė. Iš tikrųjų nežinau ar dvi moterys gali taip mylėti viena kitą... bet aš imu tuo patikėti. Asterija man tapo labai brangi per tokį trumpą laiko tarpą. Norėčiau ją atsivesti vakarienės į namus, bet tėvai to nesupras...
Liliana užvertė savo dienoraštį ir išsitiesė ant lovos. Žiūrėjo į lubas ir galvojo apie Asteriją bei jų bučinį. Tas bučinys visai jai susuko galvą. Jis buvo toks švelnus ir nedrąsus. Jai pasidarė įdomu koks dar bučinys galėtų įvykti jei tik išdrįstu paliesti Asteriją. Liliana visada galvojo, kad yra gan drąsi, bet būnant šalia Asterijos ją užvaldydavo kuklumas ir drovumas. Ji visada jausdavo kaip kaista jos skruostai kalbantis su ja. Ir tai buvo geras jausmas.
Tą pirmą dieną kai pamatė ją nuogą besiprausiant lauke buvo kažkas įspūdingo. Nors Asteriją stebėjo vos minutę ar dvi, ji spėjo pamatyti jos rausvus spenelius sukietėjusius nuo šalčio, putlias krūtis, liauną liemenį ir tuos raudonus ilgus plaukus, kurie dengė jos užpakalį. Ji tuo metu pajuto karštį ir maudulį tarp kojų. Buvo mačiusi nuogų vyrų, bet nė vienas tokio pojūčio jai nesukėlė. Asterija buvo paprasta mergina, bet Lilianos akimis ji atrodė lyg deivė. Tikra ragana – nuoga vidury miško. O ta pieno baltumo oda priminė aristokratę, nors ji buvo paprasta Naujojo Orleano gyventoja.
Liliana pajuto kaip galvojant apie Asteriją skaudžiai prikando savo lūpą ir atsipeikėjusi iš svajų apsilaižė lūpas. Buvo girdėjusi apie bučinius su liežuviu ir ėmė įsivaizduoti koks būtų Asterijos skonis. Turbūt kaip levandų arbatos, nes paskutinį kartą gėrė būtent ją.
Taip besvajodama Liliana vėl pajuto tą jau patirtą maudulį tarp kojų. Jos ranka nuslydo žemyn suknele ir įspraudė ranką tarp kojų kiek leido storas brokato sijonas. Maudulys sustiprėjo ir tapo dar malonesnis. Bet tada išgirdo beldžiantis į duris. Tai buvo jos motina. Kvietė pietų. Liliana kiek suirzo, kad buvo sutrukdyta, nors ir nieko ypatingo neveikė. Tačiau ta intymi akimirka buvo sutrukdyta.
Tuo tarpu Asterija virė sriubą savo trobelėje ir pajuto kad kažkas galvoja apie ją. Ji buvo tikra, kad tai Liliana. Raganos intuicija niekada nemeluoja. Ji visada jausdavo kas galvoja apie ją. O jei imdavo kaisti ausys – kažkas ją apkalbėdavo. Tik šį kartą ausys nekaito. Šį kartą širdis ėmė spurdėti be jokio paaiškinimo. Taip, tai Liliana galvoja apie ją. Asterija nusišypsojo pati sau nesuprasdama šypsenos prasmės. Jei dar taip svajos, tai sriuba prisvils ir liks be pietų. O dar reikia įpilti ir Šafranei kokį lašelį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą