Užsukusi pas Hesperiją paliko jai margučius ir persimetė keliais žodžiais. Šiandien ji neturėjo laiko ilgai šnekučiuotis su drauge. Turgus buvo jos tikslas.
Turguje buvo pilna žmonių! Prekeiviai šūkaliojo pranešdami apie savo gėrybes ir kainas. Įsiliejusi į minios šurmulį Asterija ėjo link prekystalio su kiaušiniais, bet ją sustabdė vienas prekeivis prekiaujantis papuošalais. Jis nutvėrė ją už rankos ir ėmė siūlytis pakabuką. Asterija nustėro... tai buvo sidabrinis orchidėjas žiedas su reguliuojamo ilgio grandinėle todėl žemyn krito dvi grandinėlės dalys. Tuo momentu Asterija pagalvojo apie Lilianą ir... lyg užkerėta sumokėjo už pakabuką daugiau nei pusę savo pinigų. Nedaug teliko kiaušiniams ir kristalams. Ji įsidėjo pakabuką į į suknelėje esančią kišenę ir patraukė link kiaušinių pardavėjo.
Nusipirkusi kiaušinių dar sustojo prie kristalų pardavėjo ir išleido paskutinius pinigus. Grįžti namo nusprendė praeidama pro Ričardsų dvarą, kuris buvo pakeliui į pelkes. Kodėl pasuko tuo keliu, ir pati nežinojo. Namas buvo didžiulis, dažytas baltai su tokiomis pačiomis baltomis kolonomis. Sode augo visterijos, kurių violetiniai žiedai sviro žemyn ir skleidė saldų kvapą aplink save. Lauke dirbo sodininkai. Kažin ką veikia Liliana dabar? – toptelėjo Asterijai.
Tačiau netikėtai iš dangaus pasipylė šiltas lietus ir Asterija užsidėjo savo apsiausto gobtuvą ant galvos bei pasileido bėgti į mišką. Jau iš tolo matė prie savo trobelės durų moterį. Tai buvo Liliana... Asterijai pajuto kaip jos širdis suspurdėjo, bet nurašė tai bėgimui per mišką.
- Turbūt atėjau ne laiku. – sušuko Liliana per liūtį.
- Ne, viskas gerai, Liliana. – atsakė Asterija ir atvėrė trobelės duris.
- Aš... tiesiog neturiu draugų, o tu man buvai tokia gera... ir tiek daug padėjai... Jei trukdau, galiu daugiau nebeateini. – Liliana tarė įėjusi į vidų.
- Oi, Liliana... – Asterija padėjo pintinę ant stalo. – Aš tave puikiai suprantu. Sėsk prie stalo. Pasikalbėsime.
Asterija iš kišenės išsitraukė pakabuką ir ištiesė Lilianai.
- Tai dovana tau, Liliana. – prabilo Asterija.
- Nereikėjo, Asterija. – Lilianos akys išsiplėtė. – Jis turbūt kainavo daug. Aš jo neverta.
- Liliana, tu vertesnė daug daugiau nei šitas pakabukas. – Asterija prisėdo and kėdės šalia Lilianos.
- Būsiu amžinai tau dėkinga. – atsakė Liliana.
Asterija padėjo jai užsisegti pakabuką ant kaklo. Liliana pajuto malonų šiurpulį kai Asterijos pirštai palietė jos kaklo odą. Tas keistas virpulys nuvilnijo visu kūnu žemyn ir susitelkė tarp kojų. Lilianai tai buvo nežinomas jausmas. Ji pažvelgė į žalias Asterijos akis ir jų žvilgsniai susitiko. Tai tetruko vos akimirką, bet abejoms atrodė lyg amžinybė. Pirmoji akis nuleido Asterija. Ji vėl prisėdo ant kėdės.
- Ar tavo tėvai žino, kur esi šįvakar? – prabilo Asterija.
- Ne. – Lilianai vos vertėsi liežuvis, taip išdžiūvo burna. – Jie manęs negano. Esu suaugusi.
- Pasakojai, jog neturi draugų. Kodėl? – pakeitė temą Asterija.
- Nežinau. Aš visada buvau kitokia. Nepatikėsi, bet moku muštis. – sukikeno Liliana. – Vaikystėje primušdavau visus berniukus, kurie kėsinosi į mano žaislus ar į mane. O mergaitės... jos manęs vengdavo. Turbūt bijodavo, kad ir jas galiu primušti...
- Aš taip pat niekada neturėjau draugų. – atsiduso Asterija. – Kaip matai, aš čia užaugau ir buvau raganos duktė. Su raganomis niekas nežaisdavo. Aš gyvenau miške su mama ir čia vaikai kojos nekeldavo. Paprastus žmones miškas gąsdina, nors čia sutelkta visa ramybė ir grožis.
- Taigi... aš nesu paprasta? – paklausė Liliana.
- Tikriausiai. – Asterija plačiai nusišypsojo. – Išvirsiu mums arbatos sušilti. Abi esam šlapios kaip žiurkės.
Asterija užkaitė puodą su vandens židinyje ir paėmė džiovintų levandų žiedų iš stiklainėlio nuo lentynos. Kai vanduo užvirė, Asterija jį supilstė į puodelius ir įbėrė levandų žiedų, paskanino šviežiu medumi ir padavė vieną puodelį Lilianai. Karšta levandų arbata suteikė abiem ramybės.
Liliana jautėsi saugi ir laiminga Asterijos trobelėje. Namo eiti ji netroško, nes ten buvo... nuobodu. O čia tiesiog buvo juste juntama magija.
Nurimus liūčiai jos vis dar sėdėjo ir kalbėjosi, bet abi išgąsdino beldimas į duris. Asterija nuėjo jų atidaryti. Už durų stovėjo pagyvenęs vyriški apsirengęs neprastais rūbais.
- Asterija, man žmonai pakilo temperatūra. Gal turi kokių žolelių? – nuolankiai tarė vyriškis laikydamas savo kepurę rankose.
- Palauk. Tuojau atnešiu. – Asterija uždarė duris ir nuėjo ieškoti žolelių. Už kelių minučių grįžo ir padavė jam ryšulėlį. – Čia yra katžolės, ežiuolės, imbiero ir pipirmėtės. Išvirk kaip arbatą ir duos kelis kartus per dieną.
- Ačiū tau, Asterija. – vyras ištraukė iš kišenės maišelį ir padavė pinigus Asterijai. – Liksiu skolingas visą gyvenimą,
Vyriškis nuėjo. Asterija grįžo į vidų. Štai taip būdavo: gatvėje ji baidyklė, o kai kas nors suserga – gelbėtoja. Maišelį su pinigais padėjo į dėžutę ant židinio atbrailos ir grįžo prie stalo, kur sėdėjo Liliana. Baigusi gerti arbatą Liliana susiruošė namo. Asterija ją palydėjo iki durų ir jų žvilgsniai vėl susitiko... Tuomet įvyko tai ko nė viena nesitikėjo: jų lūpos švelniai susilietė ir tada Liliana atmerkė akis. Asterija taip pat žiūrėjo į jos akis ir buvo visa nuraudusi. Atsitraukė nuo Lilianos ir pastaroji išėjo...
Asterija pati nežinojo, kodėl tai padarė. Kažkokia nematoma jėga ją stūmė link Lilianos lūpų, kurioj buvo tokios švelnios ir kvepėjo levandomis. Galbūt to nereikėjo daryti, bet įvyko tai, kas turėjo įvykti.
Ragana nežinojo, kokie jausmai joje budo, nes niekada to nebuvo patyrusi. Juk turėtų tai jausti kokiam vyriškiui, bet deja niekada to nejuto.... iki Lilianos. Po viso šito Asterija nuėjo miegoti, bet miegas neėmė net po raminančios levandų arbatos. Šafranė bandė murkti susisukusi į kamuoliuką prie jos kojų, bet Asterija galvojo apie Lilianą. Ko gero po viso šito ji nebegrįš ir vienintelis prisiminimas bus tik jos orchidėjos... Galop užmigusi sapnavo bučinį su Liliana ir vartėsi per miegus lovoje. Sapne Liliana buvo nuoga jos glėbyje rausvais iš susijaudinimo skruostais ir juos pakabuku su orchidėja ant kaklo.
Rytas išaušo greičiau nei Asterija tikėjosi. Saulė spigino pro langus ir ragana pakilo iš lovos. Nesijautė pailsėjusi. Vėl juto malonų maudimą tarp kojų kaip aną rytą. Ir ji pamažu ėmė suvokti kodėl. Jai patiko Liliana. Bet ar ji patiko Lilianai buvo klausimas...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą