Asterija su Hesperija apsirengė vyriškais rūbais ir paslėpė plaukus po kepurėmis. Džeimsas davė joms neužtaisytus šautuvus. Dėl viso pikto jei pasitaikytų nesklandumų. Trys žmogystos paliko Hesperijos parduotuvę ir sparčiu žingsniu pasileido link Ričardsų dvaro. Pasiekę jį nustebo išvydę tiek baltų orchidėjų puošiančių langus, kolonas ir karietas. Svečiai jau rinkosi. Asterija, Džeimsas ir Hesperija paslapčia prasmuko į virtuvę, kur apie juos jau žinojo visi tarnai. Mozė irgi buvo virtuvėje. Niekas nesikalbėjo. Visi susirodė ženklais ir trijulė patraukė į sodą slėpdamiesi už krūmų.
Sodo centre jau stovėjo vestuvių arka puošta baltais falenopsių žiedais. Asterijai užėmė kvapą. Taip, viskas buvo taip skoninga ir elegantiška, bet ir koktu. Ji pastebėjo Pjerą kalbantį su Lilianos tėvais.
- Pjerai, šiandien tapsi mūsų šeimos nariu. – šypsojosi Albertas Ričardsas. – Po vestuvių visos nurimsta. Nurims ir Liliana.
- Esu tuo tikras, pone. – nusišypsojo jam Pjeras. – O mes tiek mėnesių galvojome, kad ją palaidojome. Na, ir pasiutusi mergina.
- Nesuprantu, kodėl šiuolaikinės merginos tai purtosi vedybų. – Evelina Ričards vėdavosi veidą vėduokle. – Juk ištekėti už tokio puikaus kaip Jūs, Pjerai, turėtų būti visų svajonė.
Asterija daugiau klausytis nebegalėjo. Ji troško dabar čia pat vietoje jį nudėti. Bet jos tikėjimas jai neleido imtis tokių veiksmų. Trijulė pasislėpė krūmuose netoli arkos. Jie žinojo, jog prasidėjus suirutei reikės veikti greitai ir tiksliai.
Lygiai dešimtą užgrojo muzikantai ir Asterija pamatė kaip Albertas sodo takeliu nuklotu baltais rožių žiedlapiais veda Lilianą. Ji kūkčiojo, atrodė lyg vedama į kartuves, tačiau atrodė stulbinamai. Visa balta kaip gulbė, rankose nešėsi baltų dendrobių puokštę. Jos rankos drebėjo. Ji į nieką nežiūrėjo ir ėjo link Pjero ir jų laukiančio kunigo. Kai kunigas pradėjo kalbėti viskas lyg sustojo ir Asterija tik išgirdo kaip sprogsta ir į šipulius pažyra virtuvės langai. Visi svečiai pradeda spiegti. Tuomet per sekundę viską pasikeičia ir į lauką pasipila juodaodžių tarnų lavina, kurie klykdami pradeda vartyti visas gėles vazose ir bėgdami tyčia kliūna už garbingų svečių. Asterija per daug nekreipė dėmesio į užvirusį chaosą. Ji pamatė kaip Pjeras ima temptis į sodo gilumą Lilianą, kuri jam priešinasi. Asterija pasileidžia link jų. Tuo tarpu Pjeras kažką surinka ant Lilianos ir trenkia jai per veidą. To užtenka Asterijai, kad išsitrauktų šautuvą. Nors jis ir neužtaisytas, bet įspūdį paliks.
- Paleisk, Lilianą! – Asterija pažeminusi balsą surinka ant Pjero.- TUŠTUOJAU.
- Oooo. – nusistebi Pjeras. – Tai štai pas ką ji buvo pabėgusi. Taip ir galvojau, kad ji turi ką mylėti.
- Liliana mano. – griežtai taria Asterija.
- Ši santuoka įvyks ir tu nieko nepadarys, kvaily. – nusijuokia Pjeras. – Lilianos turtai bus mano.
- Džekai, padėk man! – supratusi viską Liliana ima šaukti ir bandyti išsilaisvinti iš Pjero gniaužtų.
Asterija nebežinodama kuo griebtis puola ant Pjero. Paskutinį kartą mušėsi kai buvo vaikas. Tad nebuvo taip paprasta. Bet ji pataikė tiesiai Pjerui į veidą ir jo perukas persikreipė, o patsai sudribo ant žemės. Taip Liliana išsilaisvino ir pasislėpė už Asterijos nugaros. Prie jos prisiartino Hesperija ir paragino bėgti. Bet Liliana nenorėjo palikti Asterijos su Pjeru. Tačiau Hesperija nieko nuklaususi griebė ją už rankos ir ėmė temptis per žmonių maišalynę. Kažkur liepsnojo virtuvė ir liepsnos laižė dvaro sienas pro langą, kitur klykė ir lakstė žmonės.
O tuo tarpu Asterija voliojosi ant žemės su Pjeru ir talžė jo šlykštų snukį. Bet Pjeras patraukė Asterijos kepurę ir pasileido raudoni plaukai. Pjeras apstulbo pamatęs, kad tai moteris.
- Tu... moteris? – jo akys išsprogo kaip apuoko.
- O galvojai moteris negali tavęs pribaigti? – Asterija nepasimetė ir trenkė iš visų jėgų per Pjero veidą, kad pastarasis „išsijungė“.
Asterija atsistojo, pasitvarkė plaukus ir užsidėjo kepurę. Gaila nebuvo laiko surasti Mozę ir jam padėkoti. Ji pasileido bėgti pro vartus. Tolyn link uosto, kur laukė „Valiant“ laivas. Ji užbėgo į laivą ir ten jos jau laukė Hesperija su Džeimsu ir drebančia Liliana.
- Viskas. Tu saugi. – Asterija apkabino Lilianą ir pabučiavo jos galvą. – Dabar tik sulauksime vidurnakčio ir mūsų čia nebebus.
- O jeigu ir man iš čia pabėgti? – paklausė Hesperija.
- Būtų nuostabu! – sušuko Asterija. – Bet ar tave priims į laivą be pinigų?
- Jūsų pinigų pakako. – prabilo Džeimsas. – Užteks ir Hesperijai.
Liliana apsikabino Asteriją ir visi keturi patraukė į denį. Ten jų jau laukė kapitonas Mailzas. Jis palydėjo visus į laivo apačią kur buvo jų kajutė. Maža, bet su trimis gultais ir ten jau ant vieno gulto sėdėjo Šafranė. Liliana atsisėdo šalia jos ir nusiplėšė nuometą bei numetė jį ant grindų.
- Aš galvojau, kad man galas ir niekas manęs neišgelbės. – prabilo Liliana.
- Tačiau kaip tave jie rado? – vis dar stebėjo Asterija.
- Nežinau kaip jie bus rado. Tiesiog į trobelę įsiveržė kareiviai ir nusitempė mane į karietą, kuri pargabeno mane namo. Tuomet buvau užrakinta savo kambaryje su tarnaite, kuri nemiegojo ir stebėjo mane kaip vanagas. O tada jau žinai kas buvo.
- Na, mes to ir nebesužinosime. – atsiduso Asterija. – Dabar geriau nelyskime į denį kol nesutemo. Turime sėdėti čia.
Liliana atsistojo ir puolė į glėbį Asterijai bei pravirko. Asterija ją apglėbė ir leido išsiverkti patyrus tokį siaubą. Hesperija prisėdo ant lovos ir paglostė Šafranę. Kajutėje buvo jų dvi kuklios skrynios, o Hesperija nieko nepasiėmė su savimi. Tačiau jai ir nereikėjo. Ji taip pat troško pradėti naują gyvenimą svetur, nes buvo įsimylėjusi baltaodį ūkininką pas kurį vergavo kol galop išsipirko laisvę. Ji niekada jam taip ir nebuvo pasakiusi apie savo jausmus... Tačiau dėl to meilė niekur nedingo. Ji liepsnojo širdyje nepaisant, kad jie buvo iš skirtingų visuomenės sluoksnių ir rasių. O šiame pasaulyje tokiai meilei nebuvo lemta gyvuoti. Dėl to ji puikiai suprato ir palaikė Asteriją su Liliana. Jų meilė taip pat negalėjo gyvuoti. Bet galbūt kitame pasaulio krašte jos bus laimingos. O Hesperija pamirš tą baltaodį.
Džeimsas paliko merginas ir nuėjo į denį padėti krauti prekes. Jis džiaugėsi, kad pavyko bent kartelį per visą gyvenimą padaryti savo dukrą laiminga. O ji buvo laiminga tik su Liliana. Jis su didžiuliu džiaugsmu atiduos savo namuką Prancūzijoje joms. O Hesperija galės apsimesti jų tarnaite. O kokia jų istorija niekas nežinos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą