Išaušus rytui Džeimsas atnešė kuklius pusryčius: kelis obuolius ir bandelių su pienu. Pavalgiusio vėl išėjo į denį ir prisėdo viename kampe. Aplink vaikščiojo jūreiviai. Vieni taisė takelažą, kiti plovė denį. Jie linksmai niūniavo ir dainavo. Švietė ryški saulė ir merginos galėjo matyti nesibaigiančią platybę jūros, kurios gelmėse plaukiojo banginiai, delfinai ir turbūt pats Krakenas.
Bėgo dienos ir mėnesiai. Jūreiviai joms pasakojo istorijas apie jūros pabaisas, dievybes ir visokius velnius. Laimei nuoboduliui užmušti Asterija turėjo knygų, iš kurių mokė Lilianą burtų ir žolelių paslapčių. Per tiek mėnesių ne kartą buvo susirgę jūreiviai ir Asterija jiems padėjo pasveikti savo žolelių dėka. Tačiau kelionė buvo nuobodi.
Apie lapkričio vidurį laivas pagaliau pasiekė Havro uostą Prancūzijoje. Išlipusios merginos buvo nustebintos draugiškų žmonių, kurie padėjo joms sukrauti daiktus į karietą. Jų laukė dar ilga kelionė į kaimelį netoli Liono. Džeimsas pasakojo istorijas apie tenykštę gamtą ir didžiulę upę, ant kurios kranto ir stovi tas mažytis kaimelis.
Keliavo visi ilgai. Vis sustodami į smukles permiegoti ir pailsinti arklių. Tik po kelių savaitės pasiekė Lioną ir palikę nuostabų miestą užnugaryje keliavo į ramų užmiestį netoli miško ir upės.
Džeimso namus pasiekė visi besileidžiant saulei. Išlipę iš karietos ėmė dairytis. Dviejų aukštų mūrinis namas, jokios tvoros. Kieme vaikščiojo vištos ir žąsys. Asterija padėjo Šafranę ant žemės ir katytė nuėjo susipažinti su nauja vieta. Juos pasitiko tarnaitė ir nuvedė į vidų kol vežikas krovė skrynias ir padedamas Džeimso tarnų nešė jas į vidų.
Visi aplink kalbėjo prancūziškai ir Asterijai buvo sunku ką nors suprasti, nors šiek tiek mokėjo prancūziškai. O štai Liliana laisvai galėjo kalbėti. Hesperija ir neblogai suprato. Tad Asterijai nusimatė prancūzų kalbos pamokos. O kadangi buvo jau vakaras visi buvo susodinti prie vakarienės stalo. Prie kurio visi vėl kalbėjo angliškai.
- Čia tikra pasaka. – tarė Liliana. – Negaliu patikėti, kad pagaliau esu laisva. Čia manęs niekas neieškos.
- Aš taip pat laiminga. Man svarbiausia, kad būtų Liliana saugi ir laiminga. Nekantrauju rytoj aplankyti mišką.
- Galėsite kasdien ten eiti. – nusijuokė Džeimsas. – Dabar kurį laiką niekur neplauksiu. Bet kai reikės išplaukti, šeimininkės pareigos atiteks Asterijai.
- Vaje. Nežinau, ar susitvarkysiu su tokiu ūkiu. – nuraudo Asterija.
- Susitvarkysi.- tarė Hesperija. – Tai nėra jau toks didelis ūkis kaip tau atrodo.
Po vakarienės visi nuėjo gulti. Asterijos ir Lilianos kambarys buvo antrame aukšte. Apstatytas kukliais baldais, bet su didžiule lova ir baldakimu. Langas atsivėrė į kiemą ir galėjai rytais matyti viską aplink. Hesperija gavo kambarį pirmajame aukšte, kuriuo irgi nesiskundė. Vis geriau nei jos maža krautuvėlė Naujajame Orleane.
Viskas stojo į savas vėžias. Visi keturi buvo tvirta kompanija. Asterija atrado tėvą ir meilę. Liliana ne tik rado meilę, bet ir saugumą. O Hesperija gavo TIKRĄ laisvę. Na, o Džeimsas pagaliau turėjo šeimą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą