Šiandien ragana išsiruošė į kapines, kurios buvo kitame Naujojo Orleano gale. Krepšelyje Asterija nešėsi vėdrynų, verbenų, ramunėlių ir gilijų. Jos buvo skirtos mamai. Miestelėnai visi visada ją nulydėdavo žvilgsniais. Juk pro juos eina pati ragana, kuri skirta baidyti jų vaikams prieš miegą. Bet Asterija nebekreipė dėmesio į jų žvilgsnius. Greitai jos čia nebebus.
Priėjusi mažas beveik apleistas kapines, atidarė surūdijusius vartus, kurie girgždėdami atsivėrė. Vos juos užvėrusi patraukė į kairę takelių ir ėjo kol surado mamos kapą. Ten tebuvo paprasta akmuo vietoj paminklo ir negražiai iškaltos raidės:
IFIDŽERIJA LATIMER
1720 – 1760
Asterija paguldė puokštę gėlių ant mamos kapo ir prisėdo ant priešais kapo esančio akmeninio suoliuko. Štai ir viskas. Ji čia sėdi paskutinį kartą. Įtikėti, kad ten giliai po žemėmis yra jos mama – buvo sunku. Nepajutusi karštų ašarų srūvančių skruostais apsikabino save. Tik šaltokam vėjui papūtus pajuto šaltį ant skruostų ir ranka nusivalė ašaras. Asterija prisiminė visą savo vaikystę ir visuose prisiminimuose buvo mama. Ifidžerija buvo stipri moteris. Viena pati pelkėse ją užaugino ir išauklėjo. Bet Asterijai ne tiek gėlė širdį dėl netekties, kiek dėl to, kad mama jau niekada nesužinos apie Lilianą. Ar Asterija jautėsi kažkuo nuodėminga dėl savo meilės kitai moteriai? Kažkur giliai širdyje, taip.
Ji nuleido galvą ir užsidengė veidą delnais. Tyliai mintyse kalbėjo lyg mama ją girdėtų: Atleisk man, mama, bet aš myliu Lilianą ir dėl jos padarysiu viską ką tik galiu. Tai mano laimė. Ir jei manęs nesupranti... tiek to. Aš nė sekundės nesigailėjau ją pamilusi. Tokia aš jau esu. Myliu Lilianą.
Kai ji atidengė ašarotą veidą, prie paminklo saulės šviesoje pamatė mamos vėlę. Moters vaiduoklis šypsojosi. Ji vilkėjo įkapių suknele, bet ilgi raudoni plaukai draikėsi į visas puses laisvai. Asterija neišsigando. Ne pirmas kartas kai mato vaiduoklį. Vaikystėje su vaikais kartais nueidavo į kapines, bet ji niekam nesakydavo, ką matydavo. Mama jai šypsodamasi linktelėjo ir išnyko. Asterija dar tiesė ranką norėdama ją paliesti, bet buvo jau per vėlu.
Dar kurį laiką Asterija pasėdėjo apie suoliuko laukdama galbūt mama sugrįš, bet deja ji nebepasirodė. Ragana atsistojo, pasitaisė suknelės klostes ir patraukė atgal namo. Dabar ji žinojo, jog motina ant jos nepyksta dėl Lilianos. Tad pasijuto išsilaisvinusi ir laiminga. Namo grįžo su šypsena ir viską apsakė Lilianai.
Šiandien Asterija ketino toliau mokyti Lilianą. Merginos nuėjo į darželį ir Asterija pripjovė visokių žolių. Nunešusi prie trobelės paklojo ant žemės ir liepė Lilianai pasakoti jai kokia kiekvienos žolelės nauda.
- Šičia bus barkūnas. Melilotus officinalis. – pradėjo Liliana. Barkūnas dar kitaip vadinamas jondobiliu. Taip pat jis dažnai vadinamas saldžiuoju ar medingu dobilu. Barkūnas renkamas vasarą ir džiovinamas vėsioje, sausoje vietoje, vis pavartant, kad nesusidarytų pelėsis. Gerai išdžiovinti yra būtina sąlyga, nes įvykus bet kokiam rūgimo procesui arba esant drėgmei, grybui augalas tampa nuodingas. Tinkamai išdžiovinus, barkūno žolė – žydinčios viršūnės, laikomos stikliniame inde, o rišti smilkalai – dėžėje.
- O kam jis naudojamas? – paklausė Asterija besišypsanti ir besidžiaugianti, kad Liliana mokosi puikiai.
- Raudonasis dobilas dažniausiai naudojamas odos problemoms. Baltažiedis ir geltonžiedis barkūnas laikomi raminančiais, tonizuojančiais, atsikosėjimą skatinančiais ir puikiu šlapimą varančiu poveikiu pasižyminčiais augalais. Geltonžiedis tinka raminamiesiems kompresams gaminti.
- Puiku. Teisingai išmokai. O šita žolelė kas? – tarė Asterija iškėlusi vieną žolelę.
- Diemedis. Artemisia abrotanum. Diemedį tinka naudoti kaip smilkalus, nes jis gali padėti išvengti nelaimių, piktos akies ar nesėkmių. Diemedis pritraukia „greitą meilę“, o jo šakelė, padėta po pagalve, gali atremti visus piktus kerus, kurie trukdo sėkmingai gyventi kartu.
- Na, o kur galite panaudoti jį gydomaisiais tikslais?
- Naudojamas vaikų kirminams naikinti ir menstruacijų vėlavimui sukelti. Jis taip pat naudojamas kaip priešnuodis nuodams ir vorų bei skorpionų įkandimams gydyti. Tikima, kad šis augalas atbaido gyvates. Kartais jis naudojamas kaip dezinfekuojanti priemonė, jo barstoma į patalynę ar tiesiog siekiant apsisaugoti nuo infekcinių ligų.
Taip Liliana atpažino visas žoleles ir teisingai įvardijo kam jos naudojamos. Asterija surinko žoleles nuo žemės ir nusinešė į trobelę. Jai iš paskos atsekė ir Liliana. Asterija liepė Lilianai jas susmulkinti ir sudėlioti į reikiamus indelius. Asterija ketino į kelionę susidėti visus savo stiklainėlius su gydomosiomis žolelėmis. O juk ir jūroje gali kas nors susirgti. Tad prieš kelionę norėjo papildyti atsargas.
Kelionei jau buvo paruošusi kelias dideles skrynias. O Džeimsas prižadėjo atgabenti į pelkes karietą su arkliais, kad būtų galima sukrauti daiktus. Laimei Džeimsas jau kalbėjo su kapitonu dėl Šafranės. Ir jo laimei laivuose visada pilna žiurkių, todėl kapitonas nė nesukdamas galvos leido gabenti katę. Jis ir pats turėjo kelias kates laive. Vienintelė bėda buvo kaip į laivą įvesti Lilianą, kad ji nebūtų atpažinta. Asterija turėjo senų mamos drabužių, kuriais apsirengusi eidavo priimti gimdymus nakties metu. Jie jau buvo kiek apdriskę ir tamsūs. Vienintelis juodas apsiaustas išliko gan geros būklės. Visi nusprendė, kad Liliana apsimes sergančia ir neva ji keliauja į Europą ieškoti geriausių gydytojų. O kas ji Asterijai – nusprendė niekam nieko neaiškinti. Nors kelionė laivu truks kelis mėnesius, merginos stengsis nekristi niekam į akis.
Taigi viskas kaip ir buvo suplanuota. Liko laukti rugsėjo pirmosios.
Asterija paglostė Lilianos skruostą kol ji smulkino žoleles ir nusišypsojo jai. Taip. Viskas bus tobula labai greitai. Jos su Šafrane išvyks. Asterija pasipeikėjo iš savo minčių ir suprato, kad dar nebuvo nuėjusi į turgų su pienu ir staltiesėlėmis. Ji prisaikdino Lilianą sėdėti trobelėje kol grįš, o pati sparčiu žingsniu išėjo į miestą. Laiko iki turgaus uždarymo dar buvo į valias, bet jautėsi lyg padariusi nusikaltimą. Negalėjo nė dienos praleisti! Kiekvienas skatikas buvo svarbus jų kelionei. Kuo geresnę kajutę gaus – tuo patogiau ir saugiau bus keliauti.
Asterija pasileido beveik bėgte į turgų ir laime rado savo prekybininką. Aplankė dar Hesperiją ir patraukė atgal namo. Pravėrusi trobelės duris nustėro iš siaubo... LILIANOS NEBUVO NĖ KVAPO. Asterija apžiūrėjo kamarą, nubėgo į rūsį lauke. Nieko. Tarsi būtų išgaravusi. Ji taip išsigando, kad nebežinojo kur bėgti ir ko griebtis. Tik po kelių minučių giliai įkvėpusi prisiminė senai naudotą švytuoklę. Viename stalčiuje rado Naujojo Orleano žemėlapį ir prisėdo. Pirmiausia reikėjo visiškai nusiraminti. Į kojas ėmusi trintis Šafranė ją apramino. Tuomet ji paėmė švytuoklę ir ėmė žiūrėti kur ant žemėlapio ji sustos...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą