O Asterija būtent ir buvo tų kalbų objektas. Merginai dvidešimt, gyvena pelkėje, nevedusi ir dar užsiima magija. Naujojo Orleano gyventojai puikiai ją pažinojo. Asterija Latimer. Senosios velionės Ifidžerijos Latimer duktė. Moterys gatvėje ją pavydžiai nužiūrėdavo, nes pavydėjo ilgų tiesių kaip ugnis plaukų, o vyrai varvino seiles. Bet deja Asterijai nė vienas nerūpėjo. Ji keliavo į užmiestyje, netoli pelkių, vudu krautuvėlę. Jai reikėjo egzotiškų žolelių savo burtams ir gydymui. O tokių visame mieste turėjo tik vudu raganos. Viena iš jų buvo Hesperija. Pastaroji buvo apie keturiasdešimties amžiaus juodaodė moteris ilgais juodais į kasytes supintais plaukais, juodojo šokolado spalvos glotnia oda. Niekas nežinojo jos tikrojo amžiaus, nes ji atrodė ne vyresnė už pačią Asteriją. Puošiesi ji gausiai: dideliais apvaliais aukso spalvos auskarais, margų raštų suknelėmis iki žemės ir visada nešiojo ant galvos priderintą skarelę.
Jos krautuvėlė buvo prikišta visko, ko galėjo geisti širdis. Pradedant žolelėmis ir baigiant meilės eleksyrais. Krautuvėlės galiniame kieme ji atlikinėjo kerus naktimis, o dieną sėdėjo krautuvėlėje.
Hesperija ir Asterija susipažino per Asterijos motiną. Ši lankydavosi pas Hesperiją tais pačiais tikslais. Nuo vaikystės Asterija mėgo žaisti jos krautuvėlės kieme ir Hesperija neturėdama vaikų, anei vyro labai mylėjo mažąją Asteriją. Po Ifidžerijos mirties jos dar labiau susidraugavo. Ir Asterijai perėmus motinos „verslą“, pradėjo bendradarbiauti su Hesperija.
Tad pasiekus krautuvėlę, Asterija pravėrė duris ir užėjo vidun į smilkalais iškvėpintą patalpą. Moterys draugiškai apsikabino ir susėdo paplepėti sėdėdamos ant kėdžių krautuvėlės viduje. Hesperija išvirė žolelių arbatos ir Asterija jai papasakojo apie tai, kas nutiko šį rytą.
- Liliana gera mergaitė. – palinksėjo Hesperija. – Pažįstu ją nuo tada kai gimė. Ričardsai ją labai myli, kad leidžia būti netekėjusiai ir daryti ką nori. O kur dar keliauti per pelkes į tavo trobelę!
- O žinai, ką ji man atnešė? Ogi orchidėją! Tikrų tikriausią dendrobį.
- Turbūt galiu paprašyti kelių ūglių kaip užmokesčio už prekes? – nusišypsojo Hesperija.
- Žinoma. – nusišypsojo ir Asterija. – Atnešiu kitą dieną. Tu man visada gera.
Asterija atsisveikino su Hesperija ir paliko jos krautuvėlę po geros valandos. Prisidėjusi pintinę įvairiausių prieskonių ir stiklainėlių savo gėrybėms rūšiuoti, ji ėjo link pelkių. Žmonės jai einant nuolat šnabždėdavosi. Bet ji jau senai į tai nekreipė dėmesio. Apkalbos ją lydėjo nuo mažens. Raganos dukra. Raganaitė. Keistuolė. Atsiskyrėlė. Dalis tų apkalbų buvo tiesa, bet kita dalis melas. Vis tik ištikus kokiai bėdai visi tie apkalbų nešiotojai atlėkdavo pas ją į pelkes ieškoti pagalbos. Kaip, kad Liliana.
Grįžusi į trobelę rado Šafranę besišildančią ant saulutės jos lovoje. Priėjusi paglostė katytę ir kibo darbuotis. Šiandien buvo puikus laikas apsauginiams kerams. Tam ji nusipirko iš Hesperijos mažą stiklainį ir kristalų. Ta moteris buvo jai labai dosni ir už mažmožius duodavo įvairiausių gėrybių.
Asterija užkūrė šalavijo pluoštelį ir įkišusi į stiklainį juo išrūkė vidų. Padėjo šakeles smilkti ant metalinės lėkštutės ant palangės. Pirmiausia įdėjo į stiklainį bugienio šakelę, po to šiek tiek petražolių. Ant viršaus uždėjo juodojo hematito kristalą, šalia obsidiano kristalą ir dūminio kvarco kristalą. Keletą pušų kankorėžių, dvi skilteles česnako ir apibarstė druska. Tuomet ant popieriaus lapelio užrašė „aš esu apsaugota“ ir įdėjo į stiklainį. Paėmusi žvakę aplašino stiklainio dangtelį vašku. Kerai buvo baigti. Beliko padėti į matomą vietą ant lentynos šalia kitų stiklainių. Tai padariusi prisėdo ant kėdės ir pasiėmė obuolį.
Asterijos mintys netyčia nuklydo į ryto nuotykius ir ji ėmė galvoti apie Lilianą. Tokią išsigandusią, didelėmis mėlynomis akimis ir banguotais rudais plaukais. Jos prabangi geltono brokato suknelė visiškai nederėjo prie vietinių pelkių. Ar ji grįžo namo saugiai? Ar neišsipurvino drabužių ir tėvai nesupyks ant jos? Tokia apranga turėjo daug kainuoti. Kažin ar ji daug pamatė? Tokie klausimai nedavė ramybės Asterijai. Lyg žinodama šeimininkės nuotaika, prie jos kojų ėmė glaustytis Šafranė. Asterija ją užkėlė ant stalo ir paglostė. Katytė prisimerkė ir sumurkė. Asterija pajuto nuovargį ir nusprendė nueiti prigulti. Jai iš paskos nusekė ir Šafranė.
Asterija prabudo lovoje kai už lango jau plaukė sutemos ir švietė mėnulis. Jai patiko naktis. Nakties metu ji jautėsi saugi ir laiminga. Pasirąžiusi atsistojo iš lovos ir nuėjo pasikurti židinio. Jautėsi alkana kaip aligatorius. Kol vanduo šilo ji supjaustė keli pomidorus, saldžiąsias bulves, česnakus ir subėrė į katilą kartu su pupelėmis. Ji visada valgė kukliai, nes neturėjo tokios prabangos nusipirkti mėsos. Žmonės už gydymą jai nepalikdavo tiek pinigų kiek būtų užtekę geresniam maistui.
Išsivirusi sriubos godžiai ją suvalgė užsikąsdama duona. Šafranei nereikėjo pirkti maisto. Ji išeidavo pati susimedžioti laimikio. Tad Asterija galėjo ramiai valgyti, nes Šafranė niekada nekaulijo maisto. Pavalgiusi išsinešė lėkštę į lauką ir išplovė. Naktis tik buvo prasidėjusi tad Asterija buvo kupina energijos. Naktis jai suteikdavo tos energijos, kuri normalius žmones aplankydavo tik dieną.
Ragana išėjo laukan ir įkvėpė gaivaus nakties oro. Mėnuo švietė danguje, nes nebuvo nė debesėlio. Gėlės ir žolelės darželyje šnarėjo ir tarsi šnabždėjo gėlių kalba apie šią nuostabią naktį. Asterija prisėdo ant suoliuko ir ėmė niūniuoti vėjui, gamtai, augalams. Šafranė įsitaisė šalia šeimininkės ir užsnūdo. Nežinia kiek laiko prasėdėjo Asterija taip. Gal valandą. Ji buvo giliai pasinėrusi į save. Atmerkė akis pajutusi kažkokią būtybę ir pamatė šešėlį stovintį prie krūmo.
- Kas ten? – sušuko Asterija.
- Tai aš. Liliana. – atsiliepė pažįstamas balsas iš tamsos.
Asterija atsipalaidavo. Nežinia, kodėl bet Lilianos balsas ją sugrąžino į ramybės būseną. Liliana prilaikydama sijonus atskubėjo prie Asterijos. Ragana pakvietė ją vidun išsiaiškinti, kas nutiko. Liliana tik prisėdusi ir atgavo kvapą nuo bėgimo. Ji pažvelgė į Asterijos žalias akis ir pajuto kaip atsipalaiduoja. Šioje trobelėje buvo jauku ir šilta.
- Na, tai kas nutiko? – paklausė Asterija.
- Skausmai atsinaujino. – liūdnoku tonu atsakė Liliana. – Tėvai nežino, kad aš ne savo kambaryje. Atbėgau kiek kojos nešė.
- Negerai. – papurtė galvą Asterija. – Duosiu kai ko stipresnio. Čiobrelių, aviečių ir sėjamųjų linų tinktūros. – ji įpylė tinktūros iš buteliuko į puodelį ir padavė Lilianai.
- Nebuvo jau taip neskanu. – atsigėrusi tarė Liliana. – Dėkoju tau. Štai. – ji iš sijono klosčių ištraukė maišelį su monetomis. – Šį kartą turiu tik tiek. Bet kitą kartą atnešiu dar vieną orchidėją.
- Gerai bus ir tiek. – nusišypsojo Asterija. – Rytoj Ostara. Jei nori gali ateiti man padėti papuošti namus. – nežinia kodėl prasitarė ragana.
- Tikrai galiu? – nušvito Liliana. – Būtinai ateisiu.
Asterija išlydėjo Lilianą į lauką ir grįžo atgal į trobelę. Kurių galų ji pakvietė ją į Ostaros šventimą? Ir kuo ta mergina kitokia nei visi miesto gyventojai? Tokių minčių kamuojama Asterija prigulė į lovą numigti iki ryto...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą