- Norėjau pranešti, kad miestiečiai ieško Lilianos. – tarė vyrukas. – Turite pasisaugoti jeigu jie ateitų čia.
- Mes žinom. – šaltai atsakė Asterija. – Jei tik tiek, gali eiti.
- Nebūk jam tokia bjauri, Asterija. – Liliana subarė savo mylimąją. – Išvirk mums arbatos.
Ragana garsiai atsiduso reikšdama nepasitenkinimą ir pripylė vandens į puodą židinyje bei uždegė malkas. Asterija ėmė maišyti vandenį apsimesdama, kad yra viena. Bet Liliana ėmė kalbėtis su jos tėvu.
- Manęs čia neras. – prakalbo Liliana. – Mano tėvai nieko nežino apie Asteriją. Galite būti ramus, pone.
- Norėčiau, kad laivas išplauktų jau dabar ir jus išvežčiau iš čia. – atsiduso Džeimsas. – Bet laivas, kuriame dirbu didžiulis ir jis renka didelį krovinį prekių, kurias surinkti iš pirklių reikia pusės metų.
- Mes išgyvensime. – nutraukė juos Asterija. – Ištversime kiek reikės. Paieškos nesitęs pusę metų kai jie supras, kad ji dingusi amžiams. Niekas nesuriš galų apie tavo laivą ir pusės metų laikotarpį.
Asterija patikrino vandenį ir įdėjo įvairių žolelių į tris puodelius. Po kelių minučių užvylė verdančio vandens ir padėjo du ant stalo priešais Lilianą ir tėvą. Tai, kad miestas ieško Lilianos kėlė jai nežmonišką baimę. Ji tik nenorėjo to parodyti Džeimsui ir Lilianai, todėl elgėsi ramiai ir klausėsi jų pokalbio. Tačiau širdis drebėjo. Ar ji pakels tokį stresą, nežinojo. Liliana buvo jos pasaulio centras ir dėl to centro ji iškentės viską, ką siųs likimas.
Džeimsas išėjo išgėręs arbatą ir prižadėjo dar sugrįžti. Kuo Asterija nesidžiaugė. Bet ji greitai užmiršo šį nemalonų vizitą ir paragino Lilianą ruoštis burtams. Asterija ketino šiandien atlikti paprastus, bet veiksmingus kerus apsaugoti jų trobelę nuo miestelėnų.
Pirmiausia Asterija surado kiaušinį ir sudaužiusi jį išvalė lukštą. Būtent jo joms ir reikės. Gerai apieškojusi visus stiklainius surado mėlynojo lotoso džiovintų žiedų. Šitų gaudavo tik iš Hesperijos. Pastaroji juos rūkė. Ir ragana dar paėmė skaidrią stiklinę ir dubenėlį vandens.
Merginos išėjo į lauką ir padėjo viską ant žolės. Asterija ėmė mokyti Lilianą, ką reikės daryti: pirmiausia įpylė vandens į stiklinę ir subėrė kiaušinio lukštus, tuomet įbėrė vieną valgomąjį šaukštą mėlynojo lotoso žiedų. Asterija liepė Lilianai tris kartus pabilsnoti į stiklinę ir į ją sušnabždėti vardus žmonių, arba visą šią situaciją. Tai buvo viskas.
Asterija parnešė stiklinę į trobelę ir pakėlė aukštai ant lentynos, kur ji stovės vieną savaitę. Po savaitės ją išpils ir kartos šį burtą dar du kartus: iš viso tris savaites. Būtent tiek mėlynojo lotoso ir beturėjo Asterija.
Kadangi artėjo pietų metas, o Asterija dar nebuvo turguje, reikėjo kažką pagaminti joms abiem. Dabar jai teko išmaitinti tris burnas: save, Šafranę ir Lilianą. Tad šiandienos pietūs buvo skurdūs: salotos, ridikėliai, agurkai ir pomidorai. Pieno Asterija nebenaudojo. Jis buvo skirtas pardavimui. Bet Liliana nesiskundė. Ji niekada nebuvo itin valgi.
Užvalgiusi salotų Liliana prigulė į lovą. Koją vis dar skaudėjo, bet jau mažiau. O kol ji ilsėjosi Asterija nuėjo pamelžti ožkos. Ragana pririnko pusę kibiro pieno ir nuėjusi į rūsį supilstė į buteliukus. Grįžusi į trobelę liepė Lilianai keliauti į rūsį kol jos nebus.
Už rakinusi Lilianą patraukė į miestą. Tikėjosi išgirsti kokių nors gandų apie Lilianos paieškas. Šiandien saulę dengė debesys ir kito lengvas vėjelis, tad Asterijai buvo ne taip karšta nešti krepšį su pieno buteliukais.
Pareinant iš turgaus ją sustabdė kareivis ir paklausė ar nematė kur nors Lilianos Ričards. Asterijai nudiegė paširdžius... Bet ji išliko rami ir atsakė tokios nepažįstanti. Burtai suveiks. Burtai suveiks. Burtai suveiks. – kartojo sau Asterija. Mergina galvojo, jog jeigu ją jau apklausė, daugiau pas ją tikrai nesibraus į namus. Tikras vargas. Bet ko nepadarysi iš meilės.
Grįžusi namo viską papasakojo Lilianai ir abi kurį laiką sėdėjo tyloje. Asterija padėjo monetas prie visų kitų į stiklainį ir nudžiugo, kad sėkmingai renka pinigus. Melš ožką, skins vaistažoles, jei reikės iškeps pyragų ar bandelių pardavimui, bet surinks kuo didesnę sumą.
Na, o Liliana tuo tarpu atgailavo, kad nepasiėmė savo pinigų. Joms nebūtų reikėję tiek vargti jei tik ji būtų buvusi protingesnė. Nors ji niekada nesinešiojo daug pinigų su savimi, bet tokios sumos būtų užtekę pradžiai. Ji taip pat norėjo prisidėti prie šito. Tad nusprendė pradėti siuvinėti nosinaites. Ji dažnai siuvinėdavo namuose iš nuobodulio, bet sutikusi Asteriją metė šį darbą. Asterija sutiko su šituo ir davė jai lininių medžiagų atraižų bei siūlų su adata. Tad kol koja sveiks – ji siuvinės. Vėliau galės išmokti ir ožką pamelžti. Na, o Asterija galvojo kiek išeis gauti už nosinaites. Juk rankų darbas tikrai negali kainuoti pigiai.
Pasiėmusi knygą Asterija ėmė rašyti kiek jau uždirbo ir kiek maždaug dar reikės. Rytoj paklaus savo prekybininko už kiek jis galėtų parduoti nosinaites. Taip jos abi triūs už savo laisvės kainą.
Vakare abi sukrovė laužą prie trobelės ir iš paskutinių mėsos gabaliukų pasigamino vakarienę. Pamovė mėsos gabaliukus ant šakelių ir žiūrėdamos į laužą kepė. Asterija buvo padariusi aštraus padažo iš savo užaugintų habanero paprikų ir šviežios duonos. Turbūt tai paskutinė soti vakarienė... Daugiau teks valgyti tik daržoves ir vaisius. Jokios mėsos ar pieno.
Pavalgiusios užgesino laužą ir grįžo į trobelę. Šafranė miauksėjo prašydama mėsos, bet Asterijos jos jau nebeturėjo. Katytė piktai purkštelėjo ir išėjo laukan. Ten ji pasigaus kokią pelę tikrai.
O merginos jau gulėsi naktinio pogulio. Asterija pabučiavo Lilianą ir iššukavo jos rudus banguotus plaukus. Vieną dieną jos bus laimingos ir saugios. O dabar stengėsi nemirti iš bado ir nepakliūti kareiviams į nagus. Kilo gandai apie ateinančią revoliuciją Prancūzijoje. Ten jau vyko neramumai ir Asterija baiminosi ar nepaklius į dar baisesnę padėti, bet slapta tikėjosi, jog kad ir kas bebūtų jos gyvens toli nuo Paryžiaus ramiame kaimelyje. Tai guodė. Lilianai ji nieko nesakė apie sklindančius gandus, kuriuos girdėjo mieste. Bet, kad ir kas vyktų Prancūzijoje – viskas palies ir gyvenimą Naujajame Orleane. Išvykimas į Europą yra geriausias variantas.
Asterija užmigo su tokiomis mintimis galvoje. O tų minčių sukosi dar ne viena. Tačiau nuovargis po ilgos darbo kupinos dienos paėmė viršų. Ji užmerkė akis nuklydo į gražių sapnų karalystę. Ten jos vaikščiojo su Liliana susikabinusios už rankų laukuose ir uostė pievų gėles. Liliana jai šypsojosi ir tempė tolyn link miško. Sapnas buvo labai šviesus ir ryškus, lyg saulėtą vasaros dieną.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą