- Tau teks pasislėpti mano šaldymo rūsyje. – liūdnai tarė Asterija. – Kol grįšiu tau bus čia nesaugu. Jeigu ateitų žmonės tegul nieko neranda čia.
- Viskas gerai, mieloji. – nusišypsojo Liliana. – Pasėdėsiu tarp mėsų ir pieno. Iš bado nemirsiu.
Ragana nuvedė Lilianą už trobelės, kur buvo jos rūsys. Ir užrakino ją iš išorės. Asterija jautėsi nekaip taip užrakindama savo mylimą moterį, bet kitos išeities nebuvo. Jai buvo neramu palikti namus pirmą kartą gyvenime. Bet amuletai saugojo jos trobelę ir ji jais tikėjo.
Pasiekusi turgų rado savo pažįstamą vyriškį ir padavė jam pieno butelius bei žoleles ir indelius su tepalais, kuriuos pati pagamino. Turguje ji jau nugirdo keletą gandų, kad dingo Ričardsų duktė. Ji klausėsi ausis ištempusi ir sužinojo, jog tėvai jos ieško. Kiti kalbėjo, kad Liliana pabėgo su kokiu jūreiviu. Treti jau skelbė, kad ją suėdė aligatoriai. Asterija slapčia tikėjosi, jog aligatorių teorija juos užvaldys.
Perėjusi triukšmingą turgų pasuko link Hesperijos namų ir parduotuvėlės. Jai galėjo viską patikėti. Tad atvykusi pas draugę jai papasakojo viską, kas nutiko paskutiniu metu.
- Oi, Asterija, tikiuosi jos neras. – palingavo galva Hesperija. – Pusmetis ilgas laikas slėpti Ričardsų dukrą.
- Tačiau po pusmečio ją jau bus mintyse palaidoję visi. – nenusileido Asterija. – Reikia ištverti bent savaitę. Kol paieškos nurims. O tada jau galėsime atsikvėpti. Aišku ji negalės rodytis mieste.
- Tačiau kaip pasieksite laivą jei ją visur gali atpažinti?
- Mes persirengsime vyriškais rūbais. – tarė Asterija. – Tokiu atveju mūsų niekas nepažins. Pasiekusios laivą galėsime persirengti. Viskas suplanuota tiksliai.
- O, dievai, tikiuosi jums pavyks visas šitas planas. Man tavęs trūks. – Hesperija paglostė Asterijos petį. – Juk daugiau tavęs nebepamatysiu.
- Deja, teks išsiskirti amžiams. – nuliūdo Asterija. – Bet tai vienintelė išeitis. Prancūzijoje niekas mūsų neieškos. Dingsime visam laikui iš čia. Nenoriu keliauti... bet myliu Lilianą ir dėl jos gerovės pasiryžau šiai avantiūrai.
- O kaip tėvas? – paklausė Hesperija.
- Man jis ne tėvas. – šypsena dingo nuo Asterijos veido. – Nemačiau jo visą gyvenimą ir neketinu bičiuliautis. Dėkoju jam už pagalbą ir naujus namus, bet tik tiek.
- Manau turėtum jam atleisti, Asterija. Jeigu jis sutiko jums padėti – jis geras žmogus. Tiesiog likimas buvo žiaurus tau ir tavo mamai.
- Atleisti galiu, bet niekada neužmiršiu. – pyktelėjo Asterija. – Tai ne taip lengva kaip tau atrodo, Hesperija.
Jos dar kuris laikas pasikalbėjo, atsigėrė arbatos. Hesperija jai davė pyrago parnešti Lilianai ir Asterija paliko draugės namus. Miestas kaip visada šurmuliavo tokiu laiku. Jai rodėsi, jog daugiau nei įprastai dėl Lilianos dingimo. Bet ji apsimetė einanti savais keliais. Pasiekusi turgų nuėjo prie savo pažįstamo ir jis jai atidavė pinigus. Jokio įtarimo Asterija nesukėlė niekam. Ji džiaugėsi, kad turės pinigų kelionei. Savaime suprantama tų pinigėlių reikės daugiau, bet laiko juos surinkti dar yra.
Pasiekusi pelkes atsikvėpė. Jos buvo kaip visada tokios pačios. Jokių paieškos grupių. Nors eidama ji žvalgėsi aplink baikščiai. Širdis spurdėjo krūtinėje. Pasiekusi trobelę paglostė prie durų Šafranę ir padėjo krepšelį ant stalo. Nuėjusi atrakino rūsio duris ir išleido lauk Lilianą. Ji šlubčiodama lėtai sekė iš paskos ir abi grįžo į trobelę. Asterija padėjo Lilianai atsisėsti ant lovos ir perrišo jos koją vėl ištepdama su tepalu.
Liliana vis dar buvo apsirengusi pavogtais rūbais, tad Asterija surado spintoje savo lininę suknelę ir padėjo Lilianai persirengti. Asterija švelniai lietė jos nuogą odą kol aprengė ir baigusi pabučiavo į lūpas. Šypsena nušvietė Lilianos veidą.
- Dėl Hesperijos gali būti rami. Ji saugos mūsų paslaptį. – tarė Asterija maišydama puodą su pietumis.
- Aš ja pasitikiu, mieloji. Svarbiausia, kad manęs nerastų niekas. Taigi sakei visi jau kalba mieste apie mane?
- O taip. – nusijuokė Asterija. – Kaip manai, ką tavo tėvai galvoja?
- Jie ieškos Okeanės. -sukikeno Liliana. – O ji neegzistuoja ir niekas apie ją nieko nežino. Tuomet jie pagalvos, kad pabėgau su kokiu vaikinu. Jie nėra tokie protingi kaip tau atrodo. O dienoraštį beje pasiėmiau, kad nerastų mano paslapčių.
- Aš jo net nemačiau vakar. – nusistebėjo Asterija. – Kur tu jį buvai įsikišusi?
- Už kelnių. – nusijuokė Liliana. – Gal dėl to krisdama ir užsigavau užpakalį. Negalėjau jo palikti, jame visos mano paslaptys. Jei jie jį rastų – rastų ir mus. Bet dabar būk rami, atsinešiau jį su savimi dėl saugumo. Tad mano tėvai neras jokių kabliukų, kur aš esu.
- Išgąsdinai. Galvojau, kad jį palikai...
- Negalėčiau. O dabar... kas pietums? – apsilaižė lūpas Liliana.
- Troškinys iš daržovių, kurias parnešiau iš daržo, keli gabaliukai mėsos ir žolelės. Mėsa jau baigiasi... – atsiduso Asterija. – Teks apsieiti greitu laiku be jos...
- Nieko tokio. – Liliana nusišypsojo. – Aš neišranki. Tiks viskas ką pagaminsi.
Kai troškinys išvirė, Asterija supilstė jį į lėkštes ir vieną padavė Lilianai. Ji pasigardžiuodama ištuštino lėkštę ir atsilošė lovoje. Štai apie tokį gyvenimą ji ir svajojo. LAISVĖ. Laisvė nuo tėvų, nuo Pjero, nuo visuomenės. Dabar ji tikriausia ragana. Iš dalies pasiilgs šios trobelės. Juk čia jos susipažino.
Po pietų Asterija išplovė lėkštes ir puodą. Įpylė pieno Šafranei ir ėmė tvarkyti išdžiovintas žoleles, dėti jas į stiklainius ir užrašinėti ant popieriaus, kuriame stiklainyje kurios. Rytoj vėl vyks į turgų jas parduoti. Turės išparduoti viską, ką turi, kad patektų į tą laivą. Pasiliks tik knygas ir drabužius, nes knygos buvo jos mamos ir labai daug jai reiškė.
Liliana po sočių pietų ėmė snausti lovoje, o Asterija tvarkėsi trobelėje. Buvo išties rami popietė, giedojo paukščiai ir svirpė cikados. Ramybė užklojo visas pelkes. Sutvarkiusi indus ir iššlavusi grindis, Asterija prisėdo prie savo Šešėlių knygos paieškoti kelių burtų, kad apsaugotų jos trobelę nuo įsibrovėlių ir nekviestų svečių. Jai reikėjo stipresnės apsaugos. Radusi reikiamus burtus nusirašė juos ant popieriaus lapo ir ketino kartu su Liliana naktį atlikti juos.
Taip beleidžiant dieną į Asterijos trobelės duris pasibeldė. Jos širdis nusirito į kulnus iš baimės. Nejaugi jie jau rado Lilianą? Nejaugi dabar ją ves į kartuves? Jos rankos ėmė virpėti kaip epušės lapelis ir ji virpančiomis kojomis nuėjo atidaryti durų. Pravėrusi jas atsikvėpė ir pajuto kaip įtampa ir baimė palieka jos kūną. Ten buvo Džeimsas.
- A... tai tu... – abejingai ir šaltai tarė Asterija.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą