- Kas tau nutiko? – Asterija nebejuto to pykčio, kuris valdė ją dienos metu.
- Ilga istorija... – vos išlemeno Liliana.
- Ar mes kur skubam? – nusišypsojo Asterija. – Kibkis į mane, nuvesiu iki lovos ir apžiūrėsiu tavo koją.
Paguldžiusi Lilianą į lovą, Asterija apžiūrėjo jos koją. Lūžusi nebuvo, bet greičiausiai patempta ar išnarinta. Vienaip ar kitaip šitam sužalojimui reikės laiko sugyti. Asterija nuėjo užkaisti vandens ir ieškoti žolelių bei tepalų. O kol ji vaikščiojo nuo galo trobelės iki kito, Liliana jai papasakojo visą istoriją, kas jai nutiko po to kai išėjo.
- Ar dabar tiki, jog mums reikia bėgti? – vėl griebėsi savo Liliana.
- Na... su tokia koja tu toli nenubėgsi. – Asterija palingavo galva ir ėmė tepti Lilianos koją žolelių tepalu.
- Dėl tavęs nors ir šliaušiu. Bėkim kartu, Asterija. Maldauju. – Lilianos akyse pasirodė ašaros.
- Na... – atsiduso Asterija. – Dabar jau pakliuvai į gilią bėdą. Iš čia tu niekur nenueisi tik iki kibiro atlikti gamtinius reikalus. Tad tavo tėvai jau ryte sužinos apie tavo dingimą...
- Ir ims ieškoti Okeanės... – susimąstė Liliana. – Bet kadangi ji neegzistuoja – mes saugios.
- Nežinau, ar saugios... – papurtė galvą Asterija ir ėmė vynioti audinį Lilianai aplink koją. – Jei tavo tėvai paskelbs paiešką, žmonės ateis iki čia. Galiu tave paslėpti savo šaldymo rūsyje... bet nežinau kiek ilgai galėsime taip tave slėpti.
- Būtent dabar pats tinkamiausias metas bėgti, Asterija. – nenusileido Liliana.
- Net jei ir sutikčiau – laivas išplaukia po pusės metų.
- Po pusės metų būsiu paskelbta negyva. – sugriežė dantimis Liliana iš pykčio. – Turime bent savaitę gerai slėptis kol visi galvos, jog mane suėdė aligatorius.
- Per savaitę gali įvykti labai daug... Jei tave čia ras – aš keliausiu į kartuves.
- Tuomet eisiu su tavim. Be to tėvai žino, jog nenorėjau tų vestuvių ir galvos, jog nusižudžiau.
- Bet nejaugi tau negaila juos taip imti ir palikti? – susidomėjo Asterija.
- Nė kiek. – iš karto atšovė Liliana.
- Bet aš atiduočiau bet ką, kad turėčiau tokius tėvus ir namus...
- Tai tik auksinis narvelis, Asterija. Man jau įkyrėjo jame sėdėti. Dabar radau savo gyvenimo meilę ir turiu gyventi savo gyvenimą.
Asterija sunkiai tai suprato, nes po motinos mirties ji liko vienui viena ir troško turėti tėvus. O štai Liliana visko atsisako dėl jos. Gal iš tikrųjų verta keliauti į Prancūziją? Ten jos susikurtų savo gyvenimą mažame kaimelyje ir nugyventų ramų gyvenimą. Naujajame Orleane tykojo vien bėdos.
- Žinai, Liliana, aš tave labai myliu. – pradėjo Asterija. – Labiau nieko nesu mylėjusi. Ir keista, jog galima taip pamilti per tokį trumpą laiką, bet jaučiu visa širdimi, kad tu man skirta. Raganos širdis žino. Tad tebūnie, keliausiu su tavimi nors ir į pasaulio kraštą.
- Tikrai? – Liliana pašoko apkabinti Asterijos, bet skausmas kojoje ją privertė reaguoti ramiau. – Tuomet vyksime į Prancūziją ir pradėsime naują gyvenimą.
- Jeigu tai tave padarys laimingą...
- IR DAR KAIP. – sušuko Liliana. – Jau dabar įsivaizduoju kaip vaikščiosime po laukus ir miškus, gyvensime daug geresnėje trobelėje nei ši.
- Na, mes dar nežinome kokia ta trobelė ir ar ten yra miškų.
- Nė neabejoju, jog bus. - Liliana susiraukė iš skausmo. – Ai, kaip skauda. Nežinojau, kad tas vijoklis neatlaikys mano svorio...
- Dar reikia patepti tavo rankas...
Asterija nuėjo prie dubens ir pasėmė šalto švaraus vandens bei skudurėlį. Atsargiai nuplovė Lilianos delnus ir ėmė tepti žolelių tepalu. Tuomet radusi medžiagos atraižų jas aprišo. Liliana leido Asterijai ja rūpintis. Abi jautėsi taip jaukiai kartu lyg pažinotų viena kitą daugybę metų.
- Ar manai Šafranę priims į laivą? – prabilo Asterija gamindama arbatą.
- Žinoma. Juk laivuose knibžda žiurkių, o katę tikrai priims. Dėl Barbaros nežinau tik... – sudvejojo Liliana.
- Barbarai rasime naujus namus. – atsiduso Asterija. – Jos tikrai nesivešime. Nes daiktų ir taip bus nemažai. Turėsiu susikrauti visas knygas. Žolelių nesivešiu. Paimsiu tik tavo dovanotas orchidėjas.
- Nepamiršime jų. – nusišypsojo Liliana. – Juk jos sujungė mus ir tiek daug reiškia. Be to turėsiu šiokį tokį prisiminimą iš namų. Taigi ką veiksime pusę metų iki laivo išplaukimo?
- Nežinau. – ėmė juoktis Asterija. – Laiko dar turime tiek daug. Tik nenoriu turėtų jokių reikalų su tėvu... – raganos nuotaika vėl subjuro.
- Kodėl negali jam atleisti? – susidomėjo Liliana.
- Todėl, kad kai man jo reikėjo labiausiai – jo nebuvo. - atsakė Asterija. – Pikta, jog jam manęs prisireikė po devyniolikos metų. Atsirado iš niekur ir štai vėl dingo.
- Jis Naujajame Orleane. Jei tik norėtum, galėtum jį susitikti ir pasikalbėti kaip du suaugę žmonės.
- Nežinau ar noriu su juo kalbėtis. O tai, kad teks gyventi jo namuose – ne taip jau malonu.
- Bet ten būsim saugios. Manęs tėvai tikrai neieškos po visą pasaulį. – nusijuokė Liliana. – Jų paieškos baigsis tuo, kad mane suėdė aligatorius kaip ir sakei. Žinai... – Liliana nusprendė pakeisti temą. – Aš noriu būti ragana kaip ir tu.
- Tu nori būti ragana? – nusistebėjo Asterija pilstydama arbatą į puodelius. – Tai būk. Raganos kelias yra viso gyvenimo kelias. – Asterija padavė puoduką Lilianai. – Turi mokytis visą laiką, pasiekti kažkokią tobulybę yra neįmanoma. Tiesiog imk mano knygas ir skaityk. Susipažink su žolelėmis, bandyk burtus, garbink Deivę ir Dievą ir būsi ragana. Jokių iniciacijų nėra.
- Tuomet būsiu ragana. – Liliana atsigėrė arbatos. – Būsiu tavo padėjėja ir stropiai mokysiuosi. Kai buvau maža norėjau būti jūreive. Bet juk moterų jūreivių nėra. – nusijuokė Liliana. – Nebent piratės. Daugiau jokių svajonių ir neturėjau. O štai pamačiusi, ką tu veiki supratau, kad man tai artima. Gal tai ir yra mano kelias.
- Jeigu jauti ryšį su gamta ir Deive – tu ragana. Nuo rytojaus padėsi man ruošti žoleles. O dabar laikas miegoti.
Asterija užleido savo lovą Lilianai, o pati pasiklojo keletą storų antklodžių ant žemės, užgesino žvakes mintimis ir trobelė paskendo aklinoje tamsoje. Merginos sumigo nusprendusios savo likimą. O rytojus jau laukė jų. Teturint tik pusmetį iki išvykimo reikėjo užsidirbti šiek tiek pinigų naujai gyvenimo pradžiai, nes Liliana bėgdama nepasiėmė nė skatiko... O juk Džeimsui prižadėjo susimokėti už savo kelionę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą