- Sakykite, ar būtų įmanoma kokiu nors būdu nukeliauti į Jūsų namus Prancūzijoje? – Liliana ėjo prie reikalo.
- Prekybiniai laivai kursuoja nuolatos. – atsakė Džeimsas. – Bet nemanau, kad tokiai panelei tinkama dvokiančių jūreivių draugija.
- Mums su Asterija reikia nešdintis iš čia. – nušnabždėjo Liliana tarsi pelkės galėtų išgirsti jos paslaptį.
- O jūs neturite vyro ar šeimos čionai? Ką jie pamanytų jei Jūs dingtumėte?
- Čia ir yra problema. – Liliana dar sulėtino žingsnį. – Mano tėvai nori mane ištekinti. O kai baisiausia bausmė, kokią tik kas nors man gali skirti.
- Jus suprantu. – nusišypsojo Džeimsas. – Bet, kodėl Asterijai reikia bėgti?
- Jūs patyrėte meilę. - lyg sau ėmė kuždėti Liliana. – Jūs žinote, ką reiškia beprotiškai ką nors mylėti. Tad pasakysiu Jums tiesiai šviesiai: mes mylime viena kitą ir čia likti neįmanoma ne vien dėl mano būsimų vestuvių, bet ir dėl mūsų meilės.
- Suprantu. – Džeimsas palingavo galva. – Taigi uždrausta meilė jus abi gina lauk iš čia.
- Čia dar būtų mažiausios bėdos, bet Asterija nenori iš čia išvažiuoti. O ją perkalbėti matomai bus sunku... – atsiduso mergina.
- Naujajame Orleane laivo įgula pasilikti iki rugsėjo pirmos dienos. Po to išplaukiam į Prancūziją. Jei iki to laiko ją perkalbėsi, pakalbinsiu kapitoną, jog priimtų dvi merginas. Bet už dyką jis į laivą neįleis...
- Pinigų aš turiu. – kiek pyktelėjo Liliana. – Dėl to neabejokite. Sumokėsiu kiek reikės.
- Tuomet sutarta. – Džeimsas ištiesė ranką.
- Sutarta. – Liliana paspaudė jo ranką.
- Tačiau Jums teks susitarti. Prancūzijoje Jums patiktų. Kaimelis, kuriame gyvenu labai ramus, o ir Asterija galėtų auginti savo augalus. – tarė Džeimsas.
- Tai idealu ir aš padarysiu viską, kad ją perkalbėčiau.
Džeimsas ir Liliana atsisveikino. Jūreivis patraukė link miesto, o Liliana atgal į Asterijos trobelę. Klampoti basomis buvo sunkoka, nes paliko savo batelius pas raganą. Atvėrusi duris rado Asteriją smulkinančią žoleles ir klojančią jas ant popieriaus lapų ant stalo, kad džiūtų.
- Viskas sutarta, Asterija. – prabilo Liliana. – Rugsėjo 1 laivas išplaukia. Nors laiko dar yra marios, bet turime ruoštis.
- Aš jau pasakiau, kad niekur nevyksiu.
- Nejaugi nori likti čia ir žiūrėti kaip mane ištekins už PJERO? – pakėlė balsą Liliana.
- Ne, nenoriu. – Asterijos balsas skambėjo įtartinai ramiai. – Bet ir išvykti negaliu.
- Kas tave čia laiko? – pyko Liliana. – Miestelėnai tik naudojasi tavo galiomis, mamos nebėra, be to aš tave myliu ir noriu būti kartu.
- Tai mano namai, Liliana. – Asterija pakėlė akis nuo žolelių. – Nenoriu apie tai daugiau nieko girdėti.
- Tuomet galėsi žiūrėti kaip mane tempia prie altoriaus! – Liliana ne juokais supyko ir trenkdama durimis išėjo.
Švietė jau kaitri vidudienio saulė kai Liliana parsirado namo. Ji jau norėjo lipti laiptais į savo kambarį, bet tėvai ją sustabdė. Jų veidai buvo rūškani ir labai rimti. Liliana nujautė kažką blogo...
- Liliana, tai kaip pasielgei pusryčių metu yra nedovanotina. – pradėjo mama.
- Todėl nuo šiol tau uždrausta palikti namus. – užbaigė tėvas.
- Ką? – Liliana žioptelėjo. – Jūs negalite manęs uždaryti lyg kokio paukštelio į narvelį!
- Dar ir kaip galime. Iki vestuvių sėdėsi namie ir bendrausi tik su mumis, tarnais ir Pjeru.
- Ir kiek gi mane kalinsite? – nusišaipė Liliana.
- Iki rugpjūčio trisdešimt pirmos dienos. – atsakė motina. – Galite į savo kambarį ir apmąstyti savo poelgį. Pietūs trečią valandą.
Liliana apmirė. Lėtai užlipo laiptais į antrą aukštą ir užsirakino savo kambaryje. Ją tikrai ištekins už to bjaurybės Pjero... O dar ji susipyko su Asterija. Šiandien tikrai blogiausia diena gyvenime. PABĖGIMAS. Tai buvo vienintelis dalykas, kuris sukosi jos galvoje. Ach, bet kaip prikalbinti Asteriją?.. Liliana atsisėdo ant savo lovos ir pasirėmė delnais smakrą. Ji mylėjo savo tėvus ir lygiai taip pat kaip Asterija nenorėjo palikti Naujojo Orleano. Bet Asteriją ji mylėjo labiau... Ir kažkas viduje kirbėjo, liepė bėgti... viską paaukoti vardan šios tokios naujos meilės.
Tačiau Liliana jautė, jog ši meilė nepaprasta. Ji buvo užvaldanti visą kūną ir deginanti širdį. Šiuo metu mergina jautė didžiulį nerimą ir ėmė kandžioti odeles aplink nagus. Atrodo dar taip nesenai mėgavosi laisve... Prakeiktas Pjeras. Viskas per jo egzistenciją.
Liliana nuėjo prie lango ir atsisėdo ant lange padarytos sofutės. Ten gulėjo palikta knyga, bet ji jos nedomino. Dabar ją domino laisvė ir Asterija, Prancūzija ir kelionė. Ji žvelgė pro langą į gatvėje skubančius žmones ir ėmė mąstyti kaip čia būtų galima nusliuogti iš antro aukšto ir pabėgti į pelkes. Aišku jei Asterija dar norės ją matyti. Jei ne, tuomet ji paskirs savo gyvenimą liūdesiui ir sielvartui...
Diena slinko lėtai. Liliana atsisakė vakarienė ir paskelbė bado streiką. Tėvai žinojo, jog išalkusi ji labai greitai nusileis į apačią. Bet Lilianai ne maistas buvo galvoje. Sutemus ir nusirengė suknelę ir atsistojo prieš veidrodį vien su apatinuku ir apatinėmis kelnėmis. Ji bėgs. Lips žemyn pro langą. Su suknele to nepadarytų. Bežiūrėdama pro langą viską dieną ir regzdama planą ji nusižiūrėjo pas kurį kaimyną kabojo išdžiaustyti rūbai. Ji pirmiausia bėgs ten ir pavogs vyriškus drabužius, kad nereikėtų bėgti gatvėmis su apatiniais.
Pirmiausia ji atvėrė langą ir pažiūrėjo ar nieko nėra apačioje. Laimei kiemas buvo tuščias. Juk buvo jau vidurnaktis. Ir Liliana atsisėdo ant palangės. Kas bus tas. Ji įsikibo į ant sienos augantį vijoklį ir patampė jo šakas ar tvirtos. Lyg ir. Kadangi ji svėrė nedaug, buvo įsitikinusi, kad viskas bus gerai. Bet kartais laimė nesišypso... Mergina nukrito trūkus šakelėms ir žnektelėjo ant žemės. Aštrus skausmas pervėrė dešinę kulkšnį. Bet Liliana sukando dantis ir vargais ne galais atsistojo. Paeiti galėjo, bet tik iš lėto. O tai negerai. Iki kaimynų skalbinių su sužeista koja atrodė lyg iki Mėnulio. Bet Liliana šiaip ne taip pasiekė skalbinius ir pavogė juos. Pasislėpusi krūmuose nusivilko apatines kelnes ir persirengė vyriškai. Dabar laukė kelionė iki pelkių. Koja vis labiau tino ir skausmas darėsi vis aštresnis... Bet Liliana klibinkščiavo patamsiais, kuo toliau nuo praeivių, kad nesukeltų įtarimų.
Pasiekusi pelkes atsikvėpė. Dabar tamsoje tarp medžių niekas jos neįžiūrės. Labai lėtai ji ėjo, vos ne šliaužė. Atrodė visa amžinybė iki Asterijos trobelės. Bet po ilgo ir skausmingo kelio ir pamatė tolumoje žybsint žvakė lange...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą