Netrukus į duris pabeldė jos tarnaitė ir Liliana sušuko, kad jai galima įeiti. Juodaodė tarnaitė padėjo jai apsirengti suknelę ir susivarstyti korsetą. Tuomet Liliana nulipo žemyn laiptais į valgomąjį. Ir... o Dieve! Jos puiki nuotaika bemat išgaravo. Prie stalo sėdėjo jos tėvai ir... PJERAS. Mintyse nusikeikusi atsisėdo prie stalo ir ėmė peiliu tepti aviečių uogienę ant duonos. Lilianos judesiai nebuvo grakštūs. Veikiau neramūs ir pikti. Tai pastebėjo tėvai ir Pjeras.
- Mieloji, ar geria jautiesi? – paklausė Pjeras.
- Kuo puikiausiai. – piktai atsakė Liliana.
- Dukra, tu pikta kaip širšė. – tarė motina. – Ar tikrai viskas gerai?
- Tikrai nori žinoti, motin? – Liliana pakėlė akis nuo duonos ir padėjo peilį ant stalo.
- Visas šitas rytinis erzelys nepriimtinas. – prasižiojo tėvas.
- Tai kokį velnią čia daro tas išsipustęs vaikiščias?! – suriko Liliana.
- Dieve brangus... – Lilianos motina visa perbalo net pro storą pudros sluoksnį.
- Aš nenoriu jo matyti akyse. – tai tarusi Liliana pasiėmė uogienė stiklainį ir paskubomis paliko valgomąjį.
Liliana išėjo pro paradines piktai šlepsėdama ir nekreipdama dėmesio, kad Pjeras jai kažką šaukė pavymui. Ji tenorėjo dingti iš namų ir šis noras buvo šiuo metu vienintelis.
Įsimaišiusi tarp žmonių ir eidama link pelkių, aprimo. Žingsniai sulėtėjo ir ji ėjo ten kur šaukė širdis. Palenkė galvą eidama pro aukštus krūmus, vėliau nusiavė batelius, pasikėlė sijoną ir klampojo drėgna žolę link Asterijos namų. Artėdama artyn pastebėjo kaip Asterija darželyje kažką skina ir deda į pintą krepšelį. Liliana tyliai prisigretino prie jos iš už nugaros ir pabučiavo į skruostą.
- Liliana! – sušuko Asterija. – Mane mirtinai išgąsdinai. Be to... netikėjau, kad dar pasirodysi.
- Nekvailiok. – Liliana nusijuokė. – Manimi taip lengvi neatsikratysi. Štai. – ji ištiesė ranką su stiklainėliu uogienės. – Namuose nieko nevalgiau. Dar esu alkana kaip aligatorius.
- Tuomet eime į trobelę. – Asterija paėmė uogienę ir palikusi krepšelį darže nusivedė Lilianą į trobelę.
- Duonos ir arbatos? – paklausė Asterija.
- Taip. – Liliana prisėdo ant suolo prie stalo. – Žinai.. Šiandien pabėgau iš namų, nes jau nuo ryto po namus sukiojasi Pjeras. Fe.
- Turime apie tai pasikalbėti. – Asterijai nuo veido dingo šypsena. Ji užkaitė puodą židinyje ir prisėdo priešais Lilianą. – Ką mes darysime?
- Yra tik viena išeitis. – tarė Liliana, kuriai irgi dingo šypsena nuo veido. – Turime bėgti iš čia.
- Ne, Liliana, aš savo namų nepaliksiu. – griežtai atsakė Asterija. – Be to, kur mes vyktume?
- Bet kur, kur nėra tokių išgamų kaip Pjeras. – susiraukė Liliana ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.
- Tai ne taip paprasta...
Asterija nebaigė sakinio kai išgirdo beldimą į duris. Ko gero atėjo koks klientas. Ji atsistojo ir nuėjusi pravėrė duris. Už jų stovėjo neaukštas liekno sudėjimo pagyvenęs vyras raudonais tiesiais plaukais iki pečių. Atrodė pasiturintis.
- Dieve, ar tai tu, mano Ifidžerija? – perbalo vyras.
- Ifidžerija mirusi... – perbalo ir Asterija. – Kaip Jūs kreipėtės į mano motiną?
- Ifidžerija buvo vienintelė mylimoji... – vyro akyse sužibo ašaros.
- Aš jos dukra. – šaltai tarė Asterija.
- O aš tuomet būsiu tavo... tėvas. – vyras ištiesė delnus į Asteriją.
- Tėvas? – Asterija net atšlijo nuo vyro. – Jis niekada neegzistavo mūsų su motina gyvenime ir...
- Tu mano dukra.
- Dukra? – Asterija sukryžiavo rankas ant krūtinės. – Ar žinai, kad tu net nedalyvavai mano gyvenime? Aš tavęs nepažįstu! Ir dabar iš niekur atsiradęs pradedi mano vadinti „dukra“? Prašau, išeik.
- Dukra, man reikia vaistų nuo karščiavimo. – nenusileido vyras. – Vienam mano draugui jūreiviui sukilo karštis ir nepadeda net šalti kompresai.
Liliana klausėsi viso šito nustebusi. Bet ji apsimetė, kad jos čia nėra. Asterija nebuvo iš tų raganų, kurios užtrenktų duris pagalbos ieškančiam žmogui. Tad nuėjusi prie lentynos ir radusi reikiamas žoleles, padavė vyrui.
- Štai. Ir daugiau čia nesirodyk.
- Aš Džeimsas Hotornas. - vyras aiškiai neketino iš čia išeiti.
- Man nerūpi. – papurtė galvą Asterija. – Kaip jau minėjau tu mano gyvenime esi niekas. Ir nenoriu tavęs matyti.
- Jūs jūreivis? – prabilo netikėtai Liliana.
- Taip, panele. Mūsų laivas dabar atplaukė iš Prancūzijos.
- Ar Jūs ten gyvenate?
- Taip. – atsakė Džeimsas. – Turiu nedidelį namelį netoli Liono. Bet retai ten lankausi, nes daug keliauju.
- Asterija, dievai išklausė mūsų maldas. – Liliana atsisuko į piktą Asteriją. – Mes galėtume pabėgti į Prancūziją pas tavo tėvą.
- Gal iš proto abu išsikraustėt? – pakėlė balsą Asteriją. – Kokią dar Prancūziją? Mano namai yra čia. Kur aš gimiau ir užaugau. Tu net nepažįsti šito vyro, Liliana.
- Bet aš jaučiu, kad jis geras žmogus. – neatstojo Liliana. – Gal tai ir yra mūsų šansas pabėgti iš čia.
- Dukra, galbūt galėčiau jums padėti, kad ir kokia bėda jus prispaudė. – tarė Džeimsas.
- Padėti?! – sušuko Asterija. – Kur tu buvai kai aš pirmą kartą iškritau iš medžio būdama vaikas? Kur tu buvai kai aš bėgau nuo kitų vaikų slėptis, nes jie mane vadino ragana? Kur tu iš vis buvai visus tuos devyniolika metų?
- Jei tik leistum man pasiaiškinti, Asterija... – vyras liūdnai pažvelgė į tokias pat Asterijos akis kaip ir jo pačio.
- Manęs nejaudina tavo istorijos.
- Asterija, leisk. – maldavo Liliana. – Dėl manęs...
- Na, gerai. – nusileido Asterija ir prisėdo and suolo. – Bet tik trumpai.
- Negalėjau būti su tavo motina, Asterija, nes buvo... piratas. – pradėjo Džeimsas. – Mano gyvenimas buvo jūroje. Ifidžeriją įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio ir po to paskutinės nakties su įgula turėjome bėgti iš Naujojo Orleano, nes mus persekiojo kareiviai. Daugiau laivas čia nebeatklysdavo. Galop tapau padoriu jūreiviu ir ėmiau tarnauti Britanijos karūnai... Atvykdavau į Naująjį Orleaną dažnai, bet... nedrįsau rodytis tavo motinai. Kad ji tapo nėščia – aš dievaži, nežinojau. Per pasiuntinukus siunčiau laiškus, bet niekada negaudavau jų atgal. Taip susitaupęs pinigų nusipirkau trobelę prie Liono Prancūzijoje. Bet dabar susirgus draugui privalėjau pasirodyti ir prašyti pagalbos. Atleisk man, Asterija...
- Visa tai nepateisina, kodėl nedalyvavai mano gyvenime. O dabar tikrai, eik iš čia.
Džeimsas pasiėmė vaistus ir nubraukęs ašaras paliko trobelę. Liliana taip pat pakilo nuo suolo.
- Tu jį išgynei.
- Taip.
Liliana piktai užtrenkė trobelės duris ir pasileido paskui Džeimsą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą