Puotoje susirinkę buvo visi didikai ir net kitų karalysčių pasiuntiniai. Sėdėjau stalo gale vis dar su karūna ant galvos ir galvojau apie daugybę dalykų. Grojo linksma muzika, visi šnekėjosi ir šurmuliavo. Aš šypsojausi ir atsakinėjau visiems, bet viduje nesijaučiau linksma ar laiminga. Ir šokti nėjau. Dabar aš karalienė ir darysiu tik tai, kas man patinka. O šokiai man niekada nepatiko.
Mano patarėjas Amiras garsiai manęs paklausė:
- Jūsų Didenybe, ar neketinate pašokti?
- Deja, ne. – šaltai atsakiau. – Manęs vyrai nedomina.
- Tuomet su moterimi. – jis mygo mane šokti.
- Atsisakysiu. Šokiai ne man. – atsakiau.
- Kokį pirmąjį įsakymą duosite? – nerimo Amiras.
- Kad užsičiauptum. – tiesiai šviesiai jam išdrožiau.
Visi ėmė juoktis. Nusijuokiau ir aš, kad parodyčiau, jog nesu ledo karalienė. Nors mūsų šalis kalnuota ir ją dengia amžinasis įšalas, nenorėjau pasirodyti esanti šalta ir bejausmė ragana.
Puota baigėsi kai aš atsistojau po kelių valandų. Su manimi pradėjo skirstytis ir visi dalyviai. Amirui leidau eiti ilsėtis. Susisiaučiau savo ilgą sidabro spalvos apsiaustą ir pajutau švelnų kailio prisilietimą prie skruostų. Mane norėjo lydėti tarnaitės, bet pamojau joms atstoti nuo manęs. Pasukau koridoriais link savo kambario. Jau kelias dienas po motinos mirties miegojau jos kambaryje. Tai buvo ištaigingas kambarys su atskiru vonios kambariu ir dvigule lova su baldakimu.
Įėjusi uždariau sunkias medines duris ir pasukau raktą. Netroškau jokių lankytojų iki ryto. Nusivilkau savo puošnų apsiaustą ir padėjau ant krėslo. Tuomet nusivilkau sidabro spalvos suknelę ir pakabinau į spintą. Likusi vienmarškinė prisėdau prie savo kosmetinio staliuko susišukuoti plaukus. Juos paveldėjau iš mamos: juodi kaip varno plunksnos ir banguoti siekė mano nugaros vidurį. Pažvelgiau į savo pilkas akis veidrodyje. Šiąnakt buvau tikra mamos kopija. Nusivaliau makiažą ir mano juodas katinas užšoko ant man kelių. Bazilis buvo labai meilus katinas. Auginau jį nuo paauglystės ir jis vienintelis buvo man atviras, ištikimas ir kupinas meilės. Na, mama mane labai mylėjo, bet ji buvo šaltoka moteris. Mirus tėvui tapo dar šaltesnė. Broliui ar seserų neturėjau tad visą dėmesį ji skyrė man: privalėjau gerai mokytis kalbas, etiketo, politikos, istorijos, meno. Šokti taip ir neišmokau. Nes man tai nepatiko. Bet koks dabar skirtumas? Aš būsiu nešokanti karalienė.
Padėjau šepetį ant staliuko ir nuėjau prie lango. Pro jį galėjau matyti visą Bordonijos miestą. Danguje švietė mėnulis ir jau snigo. Serhoje visada sninga. Saulė čia retai pasirodo. Tačiau šaltos naktys su snaigėmis besisukančiomis ratus yra magiškos. Nuo mažumės mėgau stebėti naktinį dangų ir žvelgti į mėnulį. Visada svajojau išbėgti į gatves vidurnaktyje ir gaudyti snaiges, bet motina man griežtai draudė tokius dalykus. Privalėjau sėdėti su knygomis ir muzikos instrumentais bei visada eiti gulti anksti. Na, bet dabar jos jau nebėra. Tad galėsiu daryti ką užsigeidusi. Imsiu padarysiu tai, apie ką svajojau visą gyvenimą.
Nuėjau prie spintos ir išsitraukiau baltus kailinius. Išsitraukiau ilgaaulius ir juos apsimoviau. Užsimečiau kailinius ir baltą kailinę kepurę. Pasiėmiau melsvas pirštines ir tylomis atrakinau savo kambario duris. Apsidairiau, ar niekas nemato ir greitu žingsniu pasileidau į tarnų sparną. Visi jau miegojo ir išsimukau į gatvę pro nesaugomas duris.
Šaltis ėmė žnaibyti skruostus, bet ėjau gatve. Aplink driekėsi mediniai namukai baltai dažytomis lentomis ir išraižytais ornamentais. Apsisukau ir nusijuokiau. Snaigės šoko aplink mane. Ištiesiau pirštinėtą ranką ir gaudžiau sniego kąsnius. Gatvėse nebuvo nė gyvos dvasios, o namuose nedegė jokios šviesės. Aš pasivaikščiojau jomis taip, kaip niekada negalėjau, nes buvau galima sakyti uždaryta pilyje.
Buvo gera grįžti į pilį su savo mažyte paslaptimi: aš pabėgau iš pilies be apsaugos naktį. Grįžau į savo kambarį sužvarbusi, bet mes serhaniečiai visi įpratę nuo gimimo prie sniego ir šalčio. Mes net nesergame kaip atvykėliai iš kitų šalių.
Padėjau visus drabužius į spintą ir užgesinau žvakes. Buvo metas miegoti. Jaučiausi laiminga tai padariusi. Net miegoti nesinorėjo. Norėjosi kam nors papasakoti apie savo žygdarbį. Deja, neturėjau kam. Buvau vieniša šiame pasaulyje...
Pasiėmiau knygą nuo staliuko prie lovos ir įžiebiau vieną žvakę. Nors motina ir vertė skaityti knygas, bet man jos labai patiko. Labiausiai mėgau meilės romanus. Slapčia svajojau apie meilę, nors žinojau, kad to niekada nebus. Ir kuo toliau tuo labiau aš jos troškau. Tik karalienei nelengva ją rasti. Kartais svajodavau, kaip būtų jei būčiau gimusi paprastoje pilėnų šeimoje. Gal tada viskas būtų kitaip... Bet mano likimas buvo valdyti karalystę vienai. Tačiau ar ilgam? Karalienė turi turėti vyrą arba žmoną. Dabar tarnyba nespaus manęs, bet laikui bėgant reikės tekėti. Labai tikiuosi, kad iki to laiko įsimylėsiu. Nes tekėti be meilės aš nenoriu.
Tokios mintys neleido ramiai skaityti. Turbūt dabar teks nuolat gyventi tokiam nerime.
Padėjau knygą ant staliuko ir užpūčiau žvakę. Užsiklojau antklodę ir užmerkiau akis. Bet miegas neėmė. Jaudinausi prieš naują dieną ir naujas pareigas. Ar visada taip ir bijosiu? Tikiuosi su laiku praeis tas nerimas. Atsidusau ir susitelkiau ties mintimi: aš būsiu puiki karalienė, įsimylėsiu ir valdysiu savo karalystę taikoje ir santarvėje. Tokia bus mano laiminga pabaiga kaip ir visuose romanuose. Kitaip ir būti negali.
Nors ir įteigiau sau tokias mintis, miegoti nesisekė. Užsnūdau jau pradėjus brėkšti aušrai ir į mano duris ėmė belstis tarnaitės kad padėtų susiruošti naujai svarbiai dienai. Kordelija buvo mano pagrindinė tarnaitė. Ji tuo pačiu ir buvo mano auklė kai buvau maža. Labai smulkutė ir žema. Ji buvo beprotiškai miela ir draugiška bei rūpestinga moteris. Mylėjau ją labiau nei savo motiną. Štai ir dabar ji jau beldėsi į mano duris. Ji visada rūpinosi mano gerove ir išvaizda. Bet šiandien jos beldimas man įgriso.
Na ką... teks keltis iš lovos ir atrakinti duris. Kitaip ji nenurims. Jau girdėjau kaip šaukia kitoje durų pusėje:
- Seifere!!! Atrakink duris, mieloji. Čia aš. Kordelija.
Atsikėliau iš lovos, susisiaučiau marškinius ir atrakinau duris. Kordelija nusišypsojo mane pamačiusi. Jos rusvi plaukai buvo slepiami skarelės, bet matėsi išdrikusios sruogos ir supratau, kad ji labai skubėjo manęs žadinti. O man dar skaudėjo galvą nuo vakar išgerti vyno. Šyptelėjau jai ir nusižiovavau. Ilga ir įsimintina naktis buvo. O šiandien laukia darbai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą